Kas skaudžiausiai sudavė į paširdžius vienkiemių gyventojams? Beveik visi kaimiečiai atsidustų: kolektyvizacija ir melioracija. Pirmiausia po karo kaimietis buvo genamas nuo žemės, o antrąkart, šiek tiek vėliau – ir iš gimtinės. Dzūkijoje per melioracijos vajų sunaikinta tūkstančiai tvirtų, po akmenėlį, po šapą ne vieną dieną kurtų vienkiemių, nuniokota gamta. Argi šiandien ta Krėvės kūryboje apdainuota Dzūkija?

Dar prieš tris dešimtis metų mano gimtajame Kuciūnų kaimelyje, netoli istorinės Merkinės, ošė ąžuolų ir liepų giraitė. Tvirtai įsikibę į žemę stovėjo šimtamečiai galiūnai. Net amžinatilsį tėvas nežinojo, kiek jiems metų. Kai kurie drevėti kamienai liudijo gilią senatvę. Lyg šiandien matau aplink ąžuolą po šiltos rugpjūčio rasos iškilusias baravykų galvutes. Apeini aplink jį – ir storkočių pilna pintinė. Nuneši į namus – ir vėl į ąžuolyną. Dar viena pilna pintinė. Ir taip tris keturis kartus visą rugpjūčio rytą mes, vienkiemių vaikai, skrisdavome į ąžuolyną – paukščių ir gaivios rasos karalystę. Rodėsi, visa tai kartosis tūkstančius metų.

Vieną dieną ne į ąžuolą smarkus perkūnas trenkė – į kaimą atslinko gūdi melioracija. Nors buvau 13 metų, supratau priblokštą tėvą, kaimynus Barysus ir Žogelius. Per vienua metelius persikelti į tarybinio ūkio centrinę gyvenvietę... Ne juokai! Virto neseniai suręsti iškilūs pastatai, išnyko užveisti sodai. Viskas staiga išnyko. Be jokio karo išsitrynė net protėvių pėdsakai. Iš pradžių tėvas tarsi netikėjo, kad Kuciūnuose bus išrautos protėvių šaknys – jis vaikščiojo kelis mėnesius sutrikęs, bet pikti ūkio vadovo žodžiai „atvarysime stalinecą ir nugriausime, jeigu nesikelsi“ tarsi išbudino iš gilaus miego. Kėlėmės sukandę dantis, skaudančia širdimi. Ir kasdien ausyse ėmė vis liūdniau skambėti pokario Dzūkijos liaudies himno žodžiai:

Ko nutilo dainos

Mylimoj Dzūkijoj?

Ko liūdi, mergaite,

Šimtametėj girioj?..

Vieną dieną neliko ne tik gimtojo vienkiemio pamatų, bet ir ąžuolų bei liepų. Išrauti stori kamienai gal metus puvo sustumdyti pamiškėje, kol žmonės kas geldai pasiėmė, kas paprasčiausiai malkoms susivežė. Valdžiai net geriausios medienos nereikėjo...

Atėjo eilė numelioruoti ir dalį eglyno – smėlingą gamtos užutekį. Tikriausiai, kad daugiau „naudingo“ ploto būtų. Numelioruota žemė davė naudos tiek, kiek ir bergždžia karvė pieno, bet niekas neskaičiavo, kiek kainavo tik vieno mažo kaimelio, daugybės liepų ir ąžuolų sunaikinimas. „Reikėjo“ net šalia Kuciūnų kaimelio Straujos upelį, įtekantį į Nemuną, ištiesinti... Prigimtinį gamtos grožį pavertė tuščiai žaliuojančiomis pievomis, kurių nūnai nėra kam šienauti. Tik kažkas retsykiais padega sausą žolę...

Tokio pat likimo sulaukė apie 40 Dzūkijos kaimelių – gretimų Kurmiškių, Masališkių, Margų ir daugelio kitų – gyventojai. Vieni vienkiemių šeimininkai kėlėsi į kolūkio gyvenvietę. Kitų sodybų senbuviai nusibastė į Alytų, Druskininkus ar Merkinę. Tarsi piktos pamotės išginti. Tais laikais „persikėlėliams“ valdžia be eilės mieste leido kooperatinius butus statytis. Ir ne vienas jų tapo miestiečiu, bet ne širdyje... Gal anie rinkosi mažesnę blogybę? Daugelis vienkiemių gyventojų baidėsi kolūkio gyvenvietės – tarsi kokios baisios užkrečiamos ligos.

Paukštis palieka lizdą, radęs jį kitų išdraskytą, o tylūs dzūkai buvo priversti savo rankomis sugriauti gimtuosius trobesius ir juos visam laikui palikti. Ir jiems lemta buvo tik svečiu atklydėliu gimtinėje pabūti. Ne vienas galvojo sugrįžti.

– Parduok, Skaržinskai, man savo namą, negaliu mieste priprasti, – prisipažino po kiek laiko į gyvenvietę iš Alytaus pasisvečiuoti atkakęs buvęs geriausias ūkio kerdžius Jonas Aleksa.

Parduoti naujos gūžtos, kad ir ne mieloje vietoje suręstos, nebuvo kaip. Neįvyko derybos. Vėliau Aleksa, matyt, susitaikė su likimu. Ir vis rečiau lankydavosi ant rugiais apsėto kalnelio, kur kadais vasarą žaliavo jo vienkiemis, bet jis tikriausiai ramiau jautėsi mieste nei mes, atsikėlusieji į gyvenvietę.

– Geriau ir aš būčiau kur nusibastęs, – vėliau neišturės tėvas, pavargęs nuo amžinų kivirčų su kaimynais dėl ežios ar dėl vištos, peršokusios per tvorą. Regis, tylius, iki šiol nemokėjusius nešiotis pykčio kaimiečius tarsi kas šėtono derva būtų apipylęs... Rūgo ir rūgo tėvo veidas...

Ir vis dažniau sunkiomis, niūriomis valandomis prisimindavau vaikiškai nuostabius žąsų plunksnų plėšymo žiemos vakarus. Prasidėdavo jau prieš Kalėdas ir trukdavo savaitę, o kartais ir ilgiau, nelygu, kiek žąsų vasarą užaugindavome. Gal iki ketvirtos valandos ryto užsitęsdavo plunksnų plėšymas. Sueidavo visos artimiausių vienkiemių moterys. O kad iki ryto pridainuodavo už širdį griebiančių dainų, pripasakodavo visokiausių istorijų! Neatsilikdavo ir vyrai. Susėdę kitame didelio kambario gale visokius nutikimus lenktyniaudami žerdavo. Įskaudus liežuviams – kortomis pliekdavo, samanės išlenkdavo... Ir vėl – istorijos!

Baigusios vienoje pirkioje plunksnas plėšyti, kitais vakarais moterys rinkdavosi į kaimyno vienkiemį. O gyvenvietėje ši tradicija pasimiršo – kaip ir daug kas buvę švento. Praėjo daug metų, ir galėjo viskas išnykti. Bet mes, vienkiemių vaikai, vienąkart per metus suvažiuojame iš didelių miestų į Merkinę, į garsius rugpjūčio mėnesį vykstančius Roko atlaidus. Ir iš naujo viską prisimename – mus šildo vienkiemių šviesa.

Česlovas Skaržinskas