Po­ezi­ją Vi­da Jur­kie­nė va­di­na am­ži­na kaip pa­sau­lis. Kiek pa­me­na, pa­ti ja do­mė­jo­si, nors vie­šo­jo­je erd­vė­je sa­vo kū­ry­bą skleis­ti ėmė­si prieš ket­ve­rius me­tus. Jos kū­ry­bi­nis krai­tis – ke­tu­rios au­to­ri­nės kny­gos. Bai­gia­mas ra­šy­ti dar vie­nas ei­lė­raš­čių rin­ki­nys. Vi­dos ei­lės tam­pa dai­no­mis, ji – de­šim­ties al­ma­na­chų ben­dra­au­to­rė. „Vi­da – nuo­šir­dus, pa­pras­tas, jaut­rus žmo­gus, vi­sa tai at­si­spin­di ir jos kū­ry­bo­je. Jo­je žmo­nės ran­da tai, kas jiems ak­tu­a­lu šian­dien. Pra­ei­tų me­tų vė­lų ru­de­nį mū­sų bib­lio­te­kos su­reng­ta­me bib­lio­te­ra­pi­jos va­ka­re Vi­da pri­sta­tė ket­vir­tą kny­gą, skai­tė ei­lė­raš­čių ir vi­siems su­si­rin­ku­sie­siems pa­li­ko džiu­gių įspū­džių“, – sa­kė Ūd­ri­jos bib­lio­te­kos vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta Kar­pi­čie­nė. Ei­lių au­to­rė at­vi­rai sa­ko, kad li­ki­mo ap­do­va­no­ta skam­biu bal­su, kai de­kla­muo­ja ar skai­to ei­lė­raš­čius, ją gir­di bei klau­so ir pas­ku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tie­ji. Vi­dą Jur­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Bai­gian­tis me­tams, kai ruo­šiau Jums klau­si­mus, vie­nas gar­baus am­žiaus skai­ty­to­jas, už­bė­gęs pa­lin­kė­ti mums sėk­mės nau­jai­siais me­tais, kal­bė­jo, kad pan­de­mi­jos me­tu vie­ni net jė­gų links­miau gy­ven­ti ne­be­tu­ri, o ki­ti dar ir po­ezi­ją ku­ria. Mie­la Vi­da, tai iš ko­kio šal­ti­nio vis pa­si­se­mia­te kū­ry­bi­nių min­čių?

– Jei žmo­gus ne­tu­ri jė­gų links­miau gy­ven­ti, jam tu­rė­tų bū­ti nu­ti­kę kaž­kas la­bai blo­go: blo­ga svei­ka­ta, ne­tek­tys, ne­lai­mės, ki­tos prie­žas­tys. Jau­čiuo­si lai­min­ga ir links­mai gy­ve­nan­ti: svei­ki ar­ti­mie­ji, ga­liu ben­drau­ti su jais ir ki­tais man svar­biais žmo­nė­mis, dir­bu mėgs­ta­mą dar­bą, ran­du lai­ko po­mė­giams.

Kū­ry­bi­nės min­tys yra li­ki­mo do­va­na, jos at­ei­na sa­vai­me.

– Šian­dien gy­ve­ni­mas iš tie­sų pro­ziš­kas. Kiek ja­me rei­ka­lin­ga po­ezi­ja?

– Po­ezi­ja yra mąs­ty­mo for­ma, moks­liš­kai įro­dy­tas po­ezi­jos gy­do­ma­sis po­vei­kis. Skai­tant pa­tin­kan­čią po­ezi­ją di­dė­ja lai­mės hor­mo­no – se­ro­to­ni­no ga­my­ba.

Be dai­nuo­ja­mo­sios po­ezi­jos ne­bū­tų dai­nų, ar ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti pa­sau­lį be dai­nų?

Bet leng­viau at­sa­ky­ti ei­lė­mis:

Pra­tur­ti­na kiek­vie­ną

Ori mankš­te­lė sme­ge­nims,

Em­pa­ti­jos ug­dy­mas,

Ze­ni­tas min­čių to­bu­lu­mo

Ir po­stū­mis pil­nat­vės link.

Ji pa­ky­lė­ja, gy­do ir ra­mi­na,

Am­ži­na kaip ir pa­sau­lis ji.

– Jū­sų dar­bas rim­tas, tu­ri­te uni­ver­si­te­ti­nį bu­hal­te­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, esa­te ap­skai­tos pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės va­do­vė. Jau iš­lei­do­te ir ke­lias sa­vo po­ezi­jos kny­ge­les. Dar pui­kiai fo­to­gra­fuo­ja­te. Kaip čia iš­ei­na, kad po­mė­giai – to­kie ro­man­tiš­ki?

– Man aukš­to­ji ma­te­ma­ti­ka vi­sa­da pui­kiai se­kė­si, ir aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je bu­vo leng­va. Su­pran­tu bei my­liu ir aukš­to­sios ma­te­ma­ti­kos, ir po­ezi­jos kal­bas.

Vi­sus sa­vo ei­lė­raš­čius ra­šy­da­ma įsi­me­nu, ga­liu bet ka­da de­kla­muo­ti bet ku­rį sa­vo ei­lė­raš­tį.

Štai iš­trau­ka iš ma­no ei­lė­raš­čio „Ta­pau gy­ve­ni­mą“:

Nu­pie­šiu mū­sų že­mės kva­pą,

Kva­pą gy­vy­bės, mė­lį de­be­sų,

Dar­bų, jaus­mų, min­čių šne­ką –

Gy­ve­ni­mą, ku­rį la­bai my­liu.

– Ar leng­viau pa­ra­šy­ti, ar pa­skai­ty­ti ei­lė­raš­tį? Štai Jū­sų po­mė­gio ko­le­ga Sta­sys Šu­kys yra pik­tas ant tų po­etų, ku­rie klau­sy­to­jų au­di­to­ri­jai sa­vo kū­ry­bą skai­to mur­mė­da­mi po no­si­mi, ne tik ty­liai, bet ir ne­aiš­kiai. Po­nas Sta­sys tai va­di­na di­de­le ne­pa­gar­ba.

– Man leng­viau pa­skai­ty­ti. Kai de­kla­muo­ju ar skai­tau ei­lė­raš­čius, gir­di bei klau­so ir pas­ku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tie­ji.

– Ar Jums tik rim­ta po­ezi­ja pa­tin­ka?

– Jūs tei­sin­gai pa­ste­bė­jo­te, man ar­čiau šir­dies rim­ta po­ezi­ja.

Esu pa­ra­šiu­si daug įvai­rių ei­lė­raš­čių, įvai­rio­mis te­mo­mis ir apie jaus­mus. Man mei­lės ly­ri­ką ra­šy­ti yra leng­viau­sia, ta­čiau ne­la­bai mėgs­tu ją skai­ty­ti bei ra­šy­ti, ne­skai­tau ir mei­lės ro­ma­nų, ne­žiū­riu mui­lo ope­rų, ne­ra­šau po­pso, man įdo­miau ra­šy­ti ki­taip.

Ra­šau ir kla­si­ki­nius, ir abst­rak­ci­jo­mis.

Skai­ty­da­ma ki­tų po­ezi­ją ieš­kau me­ta­fo­rų gy­lio, pa­slėp­tos min­ties, pras­mės, tu­ri­nio.

– Ap­skri­tai, ka­da tuo pra­dė­jo­te do­mė­tis? Kam dar ski­ria­te po­il­sio lai­ką?

– Po­ezi­jos kal­ba vi­sa­da gy­ve­no ma­ny­je, bet vie­šo­jo­je erd­vė­je ma­no kū­ry­ba skam­ba nuo 2017 me­tų.

Po­il­sio lai­ką dar ski­riu at­gai­vai gam­to­je.

– Jū­sų gim­ta­sis kraš­tas – Kro­kia­lau­kio apy­lin­kės. Koks ry­šys su šiuo kam­pe­liu šian­dien?

– Kro­kia­lau­kio apy­lin­kė­se gy­ve­nau nuo penk­tos kla­sės, gi­miau ir mo­kiau­si iki 4 kla­sės Ve­re­bie­jų kai­me. Vai­kys­tės ir jau­nys­tės vie­to­vės yra pa­čios bran­giau­sios. La­bai mie­la ir ge­ra su­si­tik­ti bei ben­drau­ti su jo­se gy­ve­nan­čiais ar gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis.

Kro­kia­lau­ky­je bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, čia bu­vo ir yra la­bai daug ma­nęs. Esu dė­kin­ga dau­ge­liui man svar­bių žmo­nių, dė­kin­ga vi­siems ma­ne mo­kiu­siems mo­ky­to­jams. Čia, ka­pi­nė­se, aš už­de­gu ka­pų žva­ke­les bran­giau­siems žmo­nėms…

Jei į šį klau­si­mą at­sa­ky­čiau pro­za, la­bai iš­si­plės­čiau, po­ezi­ja yra trum­piau:

Ge­ra su­grįž­ti

Į lai­mę vai­kys­tės

Kur lau­kia šven­ti na­mai,

Kur sau­lė skais­čiau te­ka,

Vai­kys­tė su mei­le šne­ka,

Kur skrai­dė lai­mės ait­va­rai.

Lai­mėj gy­ve­nom, žai­dėm,

Per­šė­kę iš­brai­dėm,

Spren­dėm al­go­rit­mus,

Gy­ve­ni­mo spar­nus sklei­dėm,

No­ri­si ant mo­kyk­li­nės len­tos už­ra­šy­ti:

„My­liu ta­ve, vai­kys­tės kai­me“.

– Mes, lie­tu­viai, esa­me va­di­na­mi sve­tin­gais ir vai­šin­gais. O kuo mes sa­vo kū­ry­ba uni­ka­lūs?

– Mū­sų kla­si­kai iš­si­sky­rė uni­ka­lu­mu, at­spin­dė­da­mi ne­leng­vą Lie­tu­vos ke­lią. Daug gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­čia­ma į lie­tu­vių kal­bą ir iš lie­tu­vių kal­bos į ki­tas kal­bas. Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je šiuo­lai­ki­nė­je kū­ry­bo­je sun­kiau ras­ti uni­ka­lu­mą, skai­ty­da­ma ieš­kau au­ten­tiš­kos kū­ry­bos.

– Ar iš tie­sų įkvė­pi­mas at­ei­na be­ra­šant, kaip ir ape­ti­tas be­val­gant?

– Ra­šy­mo vi­ru­są pa­si­ga­vus sun­ku su­sto­ti. Skai­ty­to­jai ska­ti­na kur­ti, ši li­ki­mo do­va­na kaip reiš­ki­nys.

– Ko­kį sa­vo as­me­ny­bės bruo­žą la­biau­siai ver­ti­na­te?

– Sun­ku iš­skir­ti vie­ną, gal at­sa­kin­gu­mas, po to są­ži­nin­gu­mas, sa­vi­gar­ba, po­zi­ty­vus mąs­ty­mas... Gy­ve­ni­mas iš­mo­kė va­do­vau­tis ne emo­ci­jo­mis, o pro­tu.

– O ko­kia Jū­sų tu­ri­ma se­na sva­jo­nė?

– Džiau­giuo­si gy­ve­ni­mu ir ne­ku­riu sva­jo­nių. Dė­kin­ga li­ki­mui, kad po­ezi­ja yra ma­no gy­ve­ni­me, jos dė­ka su­ti­kau se­niai ma­ty­tus mie­lus, man svar­bius žmo­nes, su­si­pa­ži­nau su nau­jais po­mė­gio bi­čiu­liais.

Bai­giu ra­šy­ti dar vie­ną ei­lė­raš­čių rin­ki­nį, tai bus penk­to­ji ma­no au­to­ri­nė kny­ga, esu dai­nų teks­tų au­to­rė, de­šim­ties al­ma­na­chų ben­dra­au­to­rė.

Po žie­mos šven­čių tuoj pra­dė­siu lauk­ti pa­va­sa­rio ir pa­va­sa­ri­nių šven­čių.

Šyp­so­jo­si gruo­dis,

Man net pa­ti­ko su žie­mos

Ir va­sa­ros kos­tiu­mu,

Trum­pas die­nas pa­li­ko.

Džiu­gu, kad yra Ka­lė­dos,

Gra­žu, kai eg­lės rė­dos…

Šyp­so­si sau­sis,

Snie­guo­to­mis aki­mis žiū­ri,

Pa­si­puo­šęs snie­go

Skulp­tū­ro­mis,

Ste­bi pro ažū­rą.

O jau va­sa­rio,

Tai la­bai lau­kiu,

Ža­dė­jo ži­buok­lė­mis

Iš­puoš­ti pa­lau­kes…

Ir dar pa­ža­dė­jo

Tri­spal­vių alė­ją,

Lau­kiu va­sa­rio ir

Tri­spal­vių plaz­dė­ji­mo.