Nors ir toliau buvo stebimas saugumo organų, tačiau iš seminarijos nebuvo pašalintas, nes mokėsi labai gerai, buvo labai aktyvus meno, kultūros ir sporto būrelių narys. Seminariją sėkmingai baigė 1953 metais, o kadangi buvo vienas iš trijų geriausių mokinių, jam buvo pasiūlyta studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute. Bestudijuodamas institute lankė dainų ir šokių ansamblį, buvo Studentų mokslinės draugijos narys.

1957 metais, baigęs institutą, pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Kėdainiuose. Ten aktyviai įsijungė kultūrinį gyvenimą: organizavo literatų būrelius ir temines vakarones, rinko medžiagą apie apylinkės gyventojų tradicijas ir papročius, kuriuos gerai įvertino ir Lietuvių tautosakos institutas. Mokytojas Kazimieras Muzikevičius paruošė ne vieną respublikinio skaitovų konkurso laureatą,  keli mokiniai tapo jaunųjų literatų kūrybos  konkursų  nugalėtojais. Kartu su mokiniais mokytojas įkūrė tais laikais populiarią meninę agitbrigadą ir net kaimo kapelą.  Su paruošta programa ne kartą pasirodė įvairių gamyklų, įstaigų darbo kolektyvams. Jo vadovaujamo meno kolektyvo duetas iškovojo  Dainų dainelės laureato vardą. Mokytojas ne vienerius metus vadovavo studentų lituanistų pedagoginei praktikai.

1984 metais Kazimieras Muzikevičius sugrįžo į gimtąją Dzūkiją ir ėmė darbuotis Alytaus 7-oje vidurinėje mokykloje (dabar –  Šaltinių progimnazija, vėliau –  Piliakalnio pagrindinėje mokykloje. Ilgiausiai dirbo Alytaus 11-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Panemunės progimnazija). Ir Alytuje aktyviai dalyvavo ir mokinius įtraukė į kultūrinę - meninę veiklą, pats vaidino liaudies meno kolektyve (anksčiau agitbrigadoje) „Sprigtas“,  buvo Alytaus medvilnės kombinato dainų ir šokių ansamblio  „Dainava“ muzikantas.

Net ir būdamas garbaus amžiaus Kazimieras Muzikevičius neatsisakydavo padirbėti Alytaus mokyklose, kuriose prireikdavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų – kelerius metus taip dirbo Likiškėlių vidurinėje mokykloje (dabar – Likiškėlių progimnazija).

Kazimieras Muzikevičius net 53 metus  ugdė Lietuvos jaunuomenę, ne vienas kėdainiškis ir  alytiškis ir dabar didžiuojasi buvęs Mokytojo mokinys.

Atsisveikinimą su mokytoju norisi baigti paties mokytojo žodžiais:

„Atsiprašau tų – ir mokytojų, ir mokinių, ir jų tėvelių, –  kuriuos bendraudamas gal  įžeidžiau ar klydau. Ačiū visiems, su kuriais dirbau, kuriuos mokiau ir iš kurių mokiausi.“

Alytaus Šaltinių, Panemunės, Piliakalnio, Likiškėlių progimnazijų bendruomenės