Kiekvieną užsukantį į Alytaus rajone, Raubonių kaimo viensėdyje, įsikūrusio Romo Petravičiaus kiemą stebina naminių paukščių įvairovė. Kolekcionuoti sparnuočius linksmo būdo dzūkas pradėjo daugiau nei prieš dešimt metų.

Žąsinas prie šulinio

Pirmosios apie svečius praneša žąsys. Ne veltui būdavo sakoma, kad jei turi žąsį, šuns gali nelaikyti. Apie šykštų žmogų sakydavo: „Ot tai skūpas, žąsiną prie šulnio riša.“ Mat žąsinai būdavo piktesni už žąsis. Juk jiems reikėdavo pasirūpinti keliomis savo haremo damomis.

Pasak R.Petravičiaus, antinas labiau prisiriša prie gyvenimo draugės nei žąsinas. Netekęs jos, ilgai liūdi, dažnai taip ir nesusiranda kitos poros. „Mėgstu stebėti paukščių gyvenimą. Fotografuoju juos. Tačiau kartais, kol atsinešu fotoaparatą, žiūrėk, ir nespėju užfiksuoti kokio nors išskirtinio momento“, – pasakojo vyras. Jam gražiausia, kai sparnuočiai turškiasi vandenyje. Specialiai jiems iškasė tvenkinį su salele, padarė lieptelį, vedantį į tą salelę.

Kvailiausios – vištos

Panorome ir mes gražią pavasario dieną įamžinti, kaip butelinėmis vadinamos antys – Indijos bėgikės – nardo vandenyje. Teko smarkiai paplušėti, kol suvarėme jas į vandenį. Romo paukščiai nepratę, kad jiems kas vadovautų. „Kvailiausios iš paukščių – vištos. O štai antys puikiai supranta, ką reiškia žodžiai „laikas namo“, pamačiusios ateinančius šeimininkus, žino, kaip elgtis. Kiekvieną vakarą visi sparnuočiai turi sueiti į kiekvienai rūšiai skirtus atskirus namelius. „Negalime laikyti jų palaidų, nes aplink šmirinėja lapės, kiti grobuonys. Daugiausia žalos pridaro nešeriami šunys. Jie tik ir taiko prasmukti pro tvorą ir nusinešti gardų grobį“, – sakė sodybos šeimininkas. Nameliai, kuriuose nakvoja Romo vištos, antys, žąsys, ypatingi. Visi sukurti su meile ir taip, kad paukščiams būtų patogu. Jei reikia, jie lengvai perkeliami į kitą vietą, nes yra ant ratukų.

Inkubatoriaus neturi

R.Petravičiaus numylėtinės – Cholmogorų veislės žąsys. Gražus jų pulkas vaikšto didelėje teritorijoje, mėgaujasi saule, vandeniu ir pavasarine žole. Iš tiesų karališkas karališkų žąsų gyvenimas. Cholmogorų veislės žąsys garsėja ilgaamžiškumu ir dydžiu. Jos sveria po 14 kg, o veistis gali ir 17 metų sulaukusios. „Perinti šios veislės žąsis labai rūpestingai prižiūri kiaušinius. Nė nebandyk kišti rankos prie gūžtos, šnypščia, žnybia“, – bandydamas provokuoti paukštį, rodė kovingą jos būdą kolekcininkas. Tiesa, veisti Cholmogorų žąsis gali ne kiekvienas. Sunku išperinti žąsiukus. „Inkubatoriaus neturiu. Laikausi nuomonės, kad viskas turi vykti natūraliai. Juk būsimai gyvybei svarbu ne tik šiluma ir santykinė drėgmė. Kaip ir žmogaus palikuonims, paukščiams reikia tam tikrų vibracijų, rūpesčio. Kas kitas, jei ne perinti žąsis ar višta žino, kurį kiaušinį kaip apsukti ar apversti“, – aiškino kolekcininkas.

Padeda išgyventi

Balandžio pabaiga – gegužės pradžia – pats perėjimo įkarštis Petravičių sodyboje. Kai lankėmės sodyboje, išsiritę buvo pirmieji penki Cholmogorų veislės žąsiukai. Šeimininkas jiems jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų skiria ypač daug dėmesio. Būna taip, kad, paukšteliams stojantis, kojelės skečiasi į šonus. Tada, anot R.Petravičiaus, reikėtų surišti kojeles ir jas taip kelias dienas palaikyti. Dėl tokios procedūros pūkuotukams nieko blogo neatsitinka: jie užauga tokie pat guvūs ir greiti. Jis papasakojo, kaip stipriausius palikuonis atsirenka antys: „Kai ateina metas išvesti ančiukus prie vandens, antys ne eina, o bėga. Jaunikliai kiek įkabindami lekia iš paskos. Ilgai negalėjau suprasti, kodėl antys taip elgiasi. Pasirodo, silpniausi ančiukai bėgdami ima dusti ir labai greitai po pirmo maratono savo gyvenime žūva.“

Kovingas būdas – genuose

Įspūdingai atrodo ir R.Petravičiaus auginamos kovinės Tulos žąsys. Jų snapai trumpi, drūti, tačiau kovinės veislės žąsys ne snapais žnaibosi, o galynėjasi sparnais, stumdosi krūtinėmis. Nugali, žinoma, stipriausi žąsinai. Pasak R.Petravičiaus, žąsinų kovos Rusijoje rengiamos ir dabar, kaip ir gaidžių peštynės Lotynų Amerikos šalyse. Veislinių gaidžių peštukų turi ir jis, tik laiko kitam tikslui – įdomumo dėlei, ne kovoms. „Šių paukščių genuose užkoduotas labai kovingas charakteris. Jei tik yra proga, kimba vienas kitam į atlapus“, – rodydamas plikakaklius ir tikrai ne itin patraukliai atrodančius peštukus sakė pašnekovas.

O štai Indonezijos vištelės – tikra egzotika. Juodos kaip anglis jų plunksnos žėrėjo saulėje. Pasak paukštininko, net kaulai šių vištų juodi.

Kiemo šeimininkai

Išskirtines teises laisvai vaikščioti po kiemą, ten, kur takus mina ir sodybos šeimininkai, turi žąsinas Ferdinandas ir jo draugė Sutrė. „Turėjo išsiristi grynaveisliai paukščiai, bet kai sparnuočiai pradėjo augti, pamatėme, kad mišrūnai“, – sakė paukštininkas, kažkada įsigijęs prastų kiaušinių. Netinkantys veisti paukščiai likimu skųstis negali – Ferdinandas pelnė ypatingą šeimininkų meilę, nes nuo mažens išmoko lyg katinas glaustytis apie šeimininkų kojas.

Ypač daug dėmesio ir meilės nusipelno ir lama Rikis. „Neketinome auginti nieko kito, tik paukščius, tačiau vieniems pažįstamiems prireikė išvažiuoti iš Lietuvos, tad paprašė priglausti gyvūną“, – pasakojo R.Petravičius. Jie perspėjo neiti arti lamos, nes šis mėgsta ne tik spardytis, bet ir spjaudytis, mat yra kupranugarių šeimos gyvūnas.

Dalyvauja šventėse

Paklaustas, ar pelningas užsiėmimas laikyti tiek paukščių, dzūkas ėmė juoktis. „Išlaidų daugiau nei pelno. Turiu savo verslą, tad galiu investuoti. Juk laisvalaikio pomėgis yra tam, kad teiktų malonumo, o ne naudos“, – tikino kolekcininkas. Žinoma, kiaušinių Petravičiai turi į valias. Valgo ir savo paukštieną. Važinėja į užsienyje rengiamas egzotinių naminių paukščių parodas. „Turime labai šaunią Raubonių kaimo bendruomenę. Kai būna šventės, atsivežame savo paukščių. Didelis džiaugsmas būna ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems“, – sakė pašnekovas. Juk kaime retas augina žąsis ar antis. O tokių vištų, kurias atveža parodyti R.Petravičius, niekas nebūna matęs.

Stebuklingas eliksyras

Auginti veislinius paukščius nelengva. Labai svarbu, kad paukščių imunitetas būtų stiprus. Todėl pamatęs, kad jie prasčiau jaučiasi, paruošia stebuklingą eliksyrą. „Imu lygiomis dalimis česnako, citrinos ir obuolių acto. Mišinį palaikau tamsoje apie savaitę. Kibirui vandens pilu arbatinį šaukštelį šio stebuklingo eliksyro. Įsitikinau, kad jis puikiai veikia“, – sakė R.Petravičius.

Jis priminė, kad taip stiprinti sveikatą gali ir žmonės, tik į mišinį dar reikėtų įdėti medaus. Žvelgiant į energija trykštantį jau aštuntą dešimtį skaičiuojantį paukščių kolekcininką, kirbėjo mintis, kad ir jis ragauja kažkokio stebuklingo jaunystės eliksyro. O gal likti jaunatviškam ir mylėti gyvenimą jam padeda noras kiekvieną pavasarį sulaukti išsiritusių mažų cypsinčių pūkuotukų.