Dalies kalėti iki gyvos galvos nuteistųjų likimai vos ne identiški. Kaip ir šiame numeryje aprašytų žudikų, taip ir neišvydusių laisvės, kaip ir praėjusiame „Akistatos“ numeryje aprašyto Sergejaus Pachomovo.

Skyrė mirties bausmę

Kalėjime numirė ir ten didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vidmantas Muraška. Panašiai kaip ir S. Pachomovas jis irgi žudė kalėjime. Kauno apygardos teismas dar 1995-aisiais už kito kalinio nužudymą Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje jam skyrė mirties bausmę, bet čia pat ją pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Tai buvo šeštasis V. Muraškos teistumas, jis buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Ši žmogžudystė – jau antroji.

Dėl abiejų kruvinų nusikaltimų jis turėjo pasiteisinimą. „Jei žmogus ištisus metus vaikšto paskui tave lyg šešėlis, nuolat stoja skersai kelio ir, grubiai tariant, pridirba į dūšią – ką su juo daryti?.. Du kartus perspėjau Joną, vis prašydavau palikti mane ramybėje, tačiau jis neklausė. Kas jam – gavęs dvejus metus, gali šį laiką kalėjime ant vienos kojos išstovėti.

Todėl ir leido sau daryti, ką nori. O aš turėjau galvoti apie ateitį, nes prieš akis laukė 8 nelaisvės metai. „Zonoje“ turėjau savo „arkliuką“ – buvau elektrikas, dirbau. Niekam ne paslaptis, kad gerai gyvenau – man niekad nestigo arbatos, pinigų ir viso kito. Jonas taip pat buvo elektrikas, tačiau, ką uždirbdavo, tą pragerdavo. Jam pasakiau, kad gali būti tik draugu, bet mudu „nesikenturinsim“. Štai tada jis pradėjo mane skųsti. Joną perspėjau du kartus. Jaučiau, kad mano kantrybė baigiasi, o jis pradėjo atvirai iš manęs juoktis, tyčiotis. Vieną dieną pasigavau jį prausykloje ir paklausiau, kada visa tai baigsis? Jonas atsakė, jog tai tęsis dar 2 mėnesius ir 17 dienų – tiek laiko jam buvo likę sėdėti. Neišlaikiau ir jį subadžiau. Už tai gavau 12 metų. Išvažiavau į Alytų“, – taip Vidmantas pasiaiškino dėl pirmosios žmogžudystės.

Tačiau Alytuje, praėjus tik 3 mėnesiams, jis antrą kartą tapo žudiku. „Kolonijose jau buvau praleidęs 11 metų. Mano nervai visiškai nebelaikė. Pavargau nuo purvo, pradėjau niekuo nepasitikėti, tačiau norėjau, kad su manimi skaitytųsi. Jei su manim nesiskaito, aš – taip pat. Toks mano gyvenimo principas.

Alytaus kolonijoje vėl dirbau elektriku. Kartu su manimi – toks Linauskas. Kai pradėjo mažinti etatus, iškilo klausimas, kurį palikti – jį ar mane? Linauskas pradėjo mane skųsti ir už tai keletą kartų gavo į nosį. Tačiau išvadų nedarė. Paskundė, jog naktimis žaidžiu. Už tai man paskyrė 15 parų baudos izoliatoriuje. Kai grįžau į zoną, beliko iš buvusios darbo vietos susirinkti darbo įrankius ir savo daiktus. Toje patalpoje buvau paslėpęs 800 litų, bet neradau. Slaptavietę žinojo tik Linauskas. Supratau – jeigu vėl duosiu jam į nosį, vėl atsidursiu „triume“. To nenorėjau... Paprašiau gražiuoju grąžinti pinigus, pažadėjau, jog viskas liks tik tarp mūsų.

Jis pradėjo rėkti. Tuomet mano ranka pakilo pati, smeigiau jam į nugarą. Mintyse jau suskaičiavau, kad už tą skylutę jo nugaroje gausiu 15 metų. Neneigiu, buvau žiaurus – tuo metu buvo visiškai pakrikę nervai“, – taip apie savo antrąją žmogžudystę aiškino kalinys. Tik jis kiek apsiskaičiavo ir už „tą skylutę“ gavo ne 15 metų, o įkalinimą iki gyvos galvos, kurį ir atliko.

Dvigubas gyvenimas

Pasidomėjus, kas atvedė vaikiną į kalėjimą, paaiškėjo, kad jis nuo mažų dienų stengėsi būti labai savarankiškas. Jam buvo tik treji, kai vidurnakty atsikėlęs ir apsirengęs vienas nuėjo pas tolokai gyvenusius senelius. Tuo metu tėvų namuose nebuvo – sūnų prižiūrėjo giminaitė. Be išdaigų ir nuotykių jis neapsieidavo ir darželyje – tai lėlei galvą nusukdavo, tai kėdutę sulaužydavo, tai dar ką nors iškrėsdavo. Būdamas dešimties metų Vidmantas paslapčia į kelioninį krepšį prisikrovė knygų, drabužių (netgi ir neskalbtų) ir išvažiavo į Kauną, pas gimines. Tokie pabėgimai iš namų tėvams suteikdavo daug rūpesčių, nerimo ir baimės. Vidmantas nenoriai vykdydavo tėvų prašymą iš darželio parvesti septyneriais metais jaunesnį brolį – vengdamas šios užduoties visai dingdavo iš namų. Tuo metu motina sunkiai sirgo, daug laiko praleisdavo ligoninėse. Kai aplankydavo vyras, moteris ir be žodžių suprasdavo, jog vyresniojo sūnaus elgesys jį labai skaudina.

Galų gale, ko gero, kaip ir daugelis kalinčiųjų Lukiškėse taip ir Vidmantas pateko į Čiobiškio specialiąją mokyklą-internatą.

Keletą metų prieš mirtį V. Muraška Lukiškėse kalbėjosi su tuometine „Akistatos“ žurnaliste Ramute Pečeliūniene. Jis pripažino, kad jo charakteris – ne iš lengvųjų.

„Tėvai buvo nuolat užsiėmę, o aš – gatvėje, – prisiminė nuteistasis. – Jei mano vaikas būtų buvęs toks, koks buvau aš, būčiau jį užmušęs. Gyvenau dvigubą gyvenimą – namuose buvau „auksinis“, o vos ištrūkęs pro duris bėgdavau lyg nuo grandinės nutrūkęs. Matyt, paveldėjau nemažai tėvo bruožų, nes jis jaunystėje buvo pasiutęs, ne vienam yra davęs į nosį, bet anksčiau už tokius nusikaltimus niekas nebausdavo – susėdę butelį išgerdavo ir susitaikydavo. O aš už du smūgius gavau beveik 5 metus“.

V. Muraška buvo vedęs du kartus. Pirmą sykį su būsimąja nuotaka susipažino laiškais atlikdamas bausmę kolonijoje. Po keleto trumpų pasimatymų ten pat įvyko kukli vestuvių šventė. Vidmanto tėvai atvyko su tortu ir cepelinais. Deja, ši santuoka greitai nutrūko. Nesėkmingos buvo ir antrosios Vidmanto vedybos.

Kalėdamas vilčių ištrūkti iš Lukiškių jis neturėjo. Sakė, „esu recydivistas, kas mane išleis“. Taip ir atsitiko. Numirė ir buvo palaidotas Karveliškių kapinėse.

Susimušė „kentai“

Dar vienas panašios biografijos ir panašaus likimo žmogus – Vytautas Zakarauskas. Jis ir žudė kalėjime, ir mirė kalėjimo ligoninėje. Buvo teistas 1971, 1978, 1981, 1984, 1988 metais. Pripažintas ypač pavojingu recidyvistu. Atlikdamas eilinę bausmę Vilniaus griežtojo režimo PDK gyvenamųjų patalpų koridoriuje smogė peiliu kitam kaliniui į sprandą. Už tai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Štai kaip apie savo nusikaltimą teisme pasakojo V. Zakarauskas: „Atlikdamas bausmę papuoliau į režimo pažeidėjų būrį. Nu, toks specialus būrys, atskiras, kad negalėtume bendrauti su kitais. Ten salytė tokia ir pasieniais lovos sustatytos. 24 žmonės buvom. Nei tvarkos, nei nieko. Dvi „provierkos“, maistą gaudavom per „kormuškę“, patys pasidalindavome. Ten galiojo vilkų įstatymai. Turėjom savo bravorą, darėm „braškę“. Gaudavom jai viską, ko reikia. Tie išgėrimai ir privedė prie žudynių. Mes trise buvom „kentai“, kartu valgėm, „braškę“ gėrėm. Be mūsų buvo ir daugiau kurie gėrė, bet jie atskirai. Tarp mano „kentų“ kilo kivirčas – katras katrą įveiks. Iš pradžių lyg ir draugiškai ėmėsi, bet paskui prasidėjo rimtai. Jie susikruvino ir tada aš įsikišau, nors trečiam niekada nereikia kištis. Betgi negali ramiai žiūrėti, kai „kentai“ mušasi. Sakau, baikit. Tai jie apsiramino ir vėl sėdom gerti. Ta „braškė“ buvo „protivna“ – ant greičio darėm, kad mentai nerastų. Neprakošta, dar popieriai nuo saldainių plaukiojo. Mane net supykino, aš apsivėmiau ir dar kruziuką išgėriau ir daugiau nebegėriau. O jie vėl sėdo gerti, ir vėl susipyko. Vladas ėmė Davydovičių mušti ir kojom spardyti. Aš įsikišau, tai Vladas ant manęs visiems girdint pavarė necenzūriniais žodžiais. Sakau jam – filtruok „bazarą“. Ir dėjau. Jis nukrito ant lovos. Viskas, sako, aš tau neatleisiu. Vladas griebė peilį, kuriuo pjaustėm lašinius ir svogūnus. Aš atėmiau tą peilį, dar jis žandą persipjovė. Tas sako – einam vienas ant vieno. Man nebuvo kur trauktis. Jei atsisakyčiau, krisčiau vaikinų akyse, kaip paprasčiausias bailys. Susirėmėm. Aš pagavau jo ranką su peiliu, užlaužiau ir griūdamas netyčia įdūriau į nugarą. Tik viena žaizdelė buvo, bet jis nugriuvo ir neatsikėlė. Mane uždarė į „atstoiniką“, o po to nuteisė“. (Kalba netaisyta)

Kaltės nepripažino

Laisvės atėmimo vietų ligoninėje mirė už žmogžudystę iki gyvos galvos įkalintas Vidmantas Trumpickas. Jam buvo 65 metai. Pasak Kalėjimų departamento, nepaisant griežčiausios bausmės, nepagydoma liga sirgęs vyras turėjo galimybę išeiti į laisvę – kelios dienas prieš mirtį speciali gydytojų komisija teismui buvo perdavusi teikimą dėl V. Trumpicko atleidimo nuo bausmės.

Jonavietis V. Trumpickas buvo teistas keturis kartus, iš jų dusyk – už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. 1979 metais Aukščiausiasis Teismas jam skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę, o 1993-ųjų rugsėjį tas pats teismas už nužudymą, siekiant pasisavinti aukos pinigus, V. Trumpickui skyrė išimtinę – mirties bausmę, kuri buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. V. Trumpickas savo kaltės niekada nepripažino ir sakė, kad jo bylos sufabrikuotos. Jam lemtis buvo negailestinga dar ir dėl to, kad teismas jį jau buvo pradžiuginęs, kad sušvelnins bausmę, tačiau taip neįvyko. 2003-iasiais įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui net 11-ai kalinių griežčiausia bausmė buvo pakeista 15-25 metų nelaisvės terminu. Apygardos teismas ir Vidmantui bausmę sušvelnino iki 25 metų nelaisvės. Jis jau buvo perkeltas į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus. Tačiau prokurorai apskundė bausmę sušvelninusią nutartį, o Apeliacinis teismas ją patenkino. V. Trumpickas buvo sugrąžintas į Lukiškes.

Kitame numeryje: Lietuvos žmogėdra

Žilvinas VIZGIRDA