Per maždaug 20 pastarųjų metų Lukiškių kalėjime mirė ne vienas kalėti iki gyvos galvos nuteistas kalinys. Galima sakyti, kad bausmę visiškai atliko Ignacas Montvydas, Michailas Gnedko, Vladislavas Kapočius, Vigmantas Muraška, Vytautas Zakarauskas, Edvardas Bubliauskas ir dar keletas kitų vadinamųjų mirtininkų. Vieni jų mirė nuo ligų, kiti – nusižudė.

Žudė už grotų

„Gyvenimas praleistas už grotų“ – taip apie savo gyvenimą, ko gero, gali pasakyti ne vienas dabar kalintis Lukiškėse. Tačiau taip sakydamas Sergejus Pachomovas būtų teisiausias – jis šeimoje beveik negyveno. Internatai, kolonijos, kalėjimai – toks jo kelias nuo vaikystės iki pat mirties – valdiškose įstaigose. Susirgęs už grotų, už grotų jis ir mirė. Kaip pats Sergejus sakė, nuogą moterį yra matęs tik per televizorių. S. Pachomovas nužudė ne vieną žmogų, tačiau kitaip nei kiti jo kolegos kalintys iki gyvos galvos, visi šie nusikaltimai padaryti už grotų. Paskutinis jo įvykdytas nusikaltimas: kalinio nužudymas 1994 metų rugsėjį tuometinėje Alytaus griežtojo režimo kolonijoje. Konfliktas kilo dėl visiškai nereikšmingų ir lengvai kitokiais būdais išsprendžiamų problemų, tačiau Sergejus griebė savo gamybos peilį... Už tai jam ir buvo skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.

„SSKP vergas“

S. Pachomovas gimė Zarasuose, turėjo 6 brolius, tėvą ir motiną. Tačiau tėvas kartu negyveno, o motina nepajėgė prižiūrėti šitiek vaikų, todėl Sergejus augo internate. Iš internato bėgo, vagiliavo daržuose ir netrukus buvo nuspręsta vaikinuką išsiųsti į Vėliučionių specialiąją mokyklą. Pabėgo ir iš ten. Prekiniais traukiniais apvažiavo visą Rusiją, kol buvo pagautas ir sugrąžintas į Vilnių. Pirmoji rimtesnė vagystė – kai Sergejui buvo 14 metų. Iš vieno kaimiečio daržinės pavogė motociklą.

Dvejus metus teko praleisti Kauno nepilnamečių kolonijoje. Amnestija nubraukė pusmetį. Laisvėje Sergejus pabuvo nei ilgai, nei trumpai – 9 dienas. Net paso nespėjo gauti. Girtas pavogė sūrelių iš internato valgyklos, dar kažkokių smulkmenų. Vėl dveji metai. Vilniaus kalėjime, prisiklausęs senų kalinių, ant kaktos išsitatuiravo „SSKP vergas“. Prižiūrėtojai šią tatuiruotę kaip mat išdegino, tačiau byloje įrašė, kas buvo padaryta. Vėliau už šį jaunystės pakvailiojimą S. Pachomovui ne kartą teko atsiimti su kaupu.

Išvirė virėją

Paleistas į laisvę išvažiavo Rusijon laimės ieškoti. Anuometinio Leningrado srityje, prie Lugos miesto, gyveno giminaičiai – ten ir atvyko jaunasis Sergejus. Nors tebuvo vos 18 metų sulaukęs, tačiau dukart jau spėjęs paragauti kalėjimo duonos. Darbo negavo, nes tokių „patyrusių“ darbininkų ir Lugoje niekam nereikėjo. Tuomet vyrukas įsibrovė į vieno miškų ūkio kasą, išlaužė geležinę dėžę. Ten rado krūvą pinigų ir pistoletą. Pasiėmė, kiek galėjo panešti, o po trijų dienų buvo sugautas. Pistoletą kažkur pradangino, o pinigų tik mažytę dalį tespėjo išleisti. Už tai buvo „premijuotas“ penkeriais nelaisvės metais. Po teismo išvežė į Šiaurę – vieną iš Kirovo srities kolonijų, prie medžio apdirbimo. Bet ten vietoje teismo skirtų penkerių kalėjo tik metus.

Sergejus įkalinimo įstaigose stengėsi elgtis pagal nusikaltėlių pasaulio įstatymus, užsitarnauti autoritetą. Toje zonoje buvo toks virėjas – suprantama, iš „ožių“ kastos. Tas virėjas dalį maisto produktų, kuriuos turėjo dėti į bendrą, visiems kaliniams skirtą katilą, pardavinėjo už pinigus tiems, kas jų turėjo. Sergejus įspėjo virėją, kad taip daryti negalima, bet šis nekreipė dėmesio. Todėl pritaikęs progą Sergejus įvertė virėją į katilą su verdančiu vandeniu. Po kelių dienų žmogus nuo nudegimų mirė, o Sergejus „gavo“ septynerius metus nelaisvės.

Tik vėliau jis suprato, kad šis „žygis“ buvo visiškai beprasmiškas – visose kolonijose virėjai nuvagia nuo bendro katilo, ir nieko nepadarysi. Bet tada norėjosi parodyti savo principingumą prieš zonos „autoritetus“.

Subadė „ožį“

O „autoritetai“ Sergejumi pasinaudojo kaip „torpeda“ ir besmegeniu įsakymų vykdytoju, tik šiek tiek vėliau ir kitoje kolonijoje – Komių krašte. Pasak Sergejaus, tai buvo įdomi, eksperimentinė zona. Įvairių tautybių kaliniai buvo suvežti iš visos Sovietų Sąjungos. Tvarką toje zonoje darė „ožiai“ – nuteistieji, užsirišę ant rankovių raudonus raiščius ir tarnaujantys administracijos interesams. Tarp „ožių“ buvo vienas vyrukas – „ožių“ vadas, kadaise tarnavęs milicijoje, o vėliau nusikaltęs ir nuteistas. Smarkus toks, specialiai atvežtas tvarkos daryti. Eksperimento tikslas buvo aiškus – kalinių tarpusavio supriešinimas, kad būtų lengviau juos kontroliuoti.

Kuo tas eksperimentas baigėsi, Sergejus taip ir nesužinojo, nes toje kolonijoje tepabuvo tik 20 dienų. Bendravo su dviem kaukaziečių kilmės „įteisintaisiais vagimis“, kurių vieno vardas – Givis. Taigi tie autoritetai subtiliomis užuominomis ir įteigė Sergejui, kad visų nusikaltėlių pasaulio įstatymams paklūstančių kalinių labui reikia nužudyti vyriausiąjį „ožį“. Šiaip jau tokius pjaudavo dažnai, bet anas miegodavo atskirai, vieno administracijos karininko kabinete, kurio langai buvo grotuoti. Pretekstą nužudyti Sergejus rado greitai – po komandos „miegot“ vyriausiasis „ožys“ vandeniu užpylė besikūrenusią lauko geležinę krosnelę, ant kurios kaliniai virdavosi „čefyrą“. Tuomet, S. Pachomovas, pastvėręs nemažą peilį, prisėlino prie gerokai aukštesnio ir stambesnio priešininko ir daug negalvodamas jį subadė.

Už šį nužudymą Sergejui buvo skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, jam buvo „suteiktas“ tam tikruose sluoksniuose labai garbingas itin pavojingo recidyvisto vardas. Pirmuosius trejus metus teismas skyrė bausmę atlikti kalėjimo kameroje.

Atsivežė „obščiaką“

Sergejų išvežė į Vladimiro kalėjimą. Tai buvo labai garsus kalėjimas visoje Sovietų Sąjungoje. Kalinių čia beveik nemaitino. Sriuboje plaukiodavo koks nors papuvęs kopūstlapis, o suspaudus duonos gabalą, iš jo imdavo bėgti vanduo. Tačiau ir dėl tokios duonos išbadėję kaliniai žudydavo vienas kitą. Neoficialiu kalėjimo administracijos požiūriu, nužudymas kalėjime nebuvo laikomas didele nuodėme. Nužudytasis keliaudavo į morgą, o žudikui teismas pratęsdavo bausmės laiką.

Sergejus iš kolonijos į Vladimiro kalėjimą paslėpęs atsivežė šiek tiek bendros kalinių kasos, vadinamos „obščiaku“, pinigų. Ir perdavė juos į reikiamą kamerą per koridorius plaunantį kalinį. Bet tai buvo „ožys“. Ir pasielgė jis kaip tikras „ožys“ – pinigus nunešė ne į kamerą, o kalėjimo operatyvinio skyriaus karininkui. Pagal kalinių gyvenimo taisykles Sergejui teko prisiekti, jog tam „ožiui“ atkeršys. O po kurio laiko pasitaikė proga įvykdyti savo pažadą. Tas koridorių plovėjas vieną kartą administracijai kažkuo neįtiko ir buvo uždarytas į bendrą kamerą. Į tą pačią kamerą vieną gražią dieną pakliuvo ir Sergejus. Buvęs koridorių plovėjas ant kelių atsiklaupęs maldavo pasigailėti. Nepadėjo. Sergejus tą žmogelį „truputėlį“ paspardė ir pakišo po lova. Jis dar kvėpavo. O po kurio laiko žiūri – jau kažkodėl nebekvėpuoja, akys plačiai atmerktos. Sergejus paaiškino, kad tasai kalinys nuo lovos antrojo aukšto nukrito. Ekspertizė nustatė 30 lūžių...

Rašė knygą

Sėkmingai prasitęsęs bausmės laiką toliau Sergejus kalėjo Vladimire. „Norėdama administracija galėjo mane sunaikinti fiziškai ir morališkai, be jokio teismo uždaryti į priešų kamerą ar atiduoti žymiam psichiatrui Rogovui į rankas. Tas daktarėlis tarp kalinių buvo labai garsus – darydavo įvairius eksperimentus panaudodamas psichotropinius vaistus, tirdamas jų poveikį. Po šių eksperimentų kaliniai tapdavo pačiais tikriausiais pamišėliais, o geriausiu atveju – keliems mėnesiams „pavažiuodavo stogas“. Tik 1987 metais Rogovui valdžia uždraudė visą „mokslinę“ veiklą. Buvau pakliuvęs pas tą daktarėlį ir aš, tačiau Rogovas kažkaip nusprendė, kad aš jam nereikalingas. Pasisekė“, – savo prisiminimuose rašė S. Pachomovas.

Šiurpiame Vladimiro kalėjimo pragare Sergejus praleido 13 metų. Po to pakliuvo į vieną koloniją Šiaurėje. Ten vienas iš administracijos karininkų buvo lietuvis. Ėjo 1992-ieji. Tas karininkas ir pasiūlė Sergejui rašyti pareiškimą ir važiuoti atlikti likusią bausmę į Lietuvą. Taip S. Pachomovas atsidūrė Alytaus griežtojo režimo kolonijoje.

Čia Sergejus rado nepalyginti geresnes buitines sąlygas ir kur kas prastesnius kalinių tarpusavio santykius. Vieni kitus įdavinėjo administracijai – ir dar taip prikurdami, prifantazuodami, tiesiog iš musės dramblį padarydami. O toliau jau žinote. Alytaus kolonijoje Sergejus vėl nužudė žmogų ir šį kartą sėdo iki gyvos galvos. Turėdamas daug laisvo laiko bandė rašyti knygą, kaip jis pats sakė, „galbūt kas nors kada nors paskaitys ir susimąstys, ar verta rinktis gyvenimą už spygliuotos vielos“. Šių eilučių autoriui jis buvo atsiuntęs savo knygos rankraštį, tačiau prisiminimai buvo parašyti su daugybe klaidų ir taip suveltai, kad net „Akistatoje“ negalėjome išspausdinti jų ištraukų. Perskaitę apie jo nesudėtingą ir kartu labai tragišką gyvenimą, patys suprantate, jog vyras buvo beveik neraštingas.

Žilvinas VIZGIRDA