Nors miestų ir priemiesčių individualių namų gyvenvietėse jau mažai kur pamatysi rankiniu būdu kastų geriamojo vandens šulinių, tačiau kaimuose šuliniai, leidžiant į žemę gelžbetonio žiedus, vis dar kasami. Tad šulinių kasėjų profesija dar neišnykusi ir yra viena pavojingiausių.

Patirtis neišgelbėjo

Štai ir vieną birželio pirmadienį Kauno ir Prienų ugniagesiai skubėjo į nelaimės vietą, kur 10–12 metrų gylio šulinyje buvo aptikti du negyvi vyrai. Kaip vėliau paaiškėjo, – broliai Sigitas ir Vytas (60 ir 58 m.). Balbieriškio seniūnijoje, Mackių kaime, Tyliojoje gatvėje jie kartu su dar vienu bendradarbiu kasė šulinį. Tačiau darbai jau ėjo į pabaigą ir vyrai tą pirmadienio rytą į darbą dar prieš aštuonias atvažiavo dviese. Kai po geros valandos namo šeimininkei (74 m.) abu vyrai iš šulinio neatsiliepė, ji kreipėsi pagalbos į kaimyną. Šis nedelsdamas apie tai, kad šulinyje yra du vyrai be gyvybės ženklų, pranešė pagalbos telefonu.

Iš pradžių gelbėtojai, vykdami į nelaimės vietą, galvojo, kad galbūt kasėjus užgriuvo žemės, nes kasant šulinius taip pasitaiko. Tačiau, kai su specialia įranga gelbėtojai nusileido į šulinį, pamatė, kad jokios griūties nebuvo, šulinio dugne buvo vos apie 40 centimetrų vandens. Vyrai, matyt, užduso nuo metano dujų, kas irgi nėra retenybė. Ypač, kai šulinys yra gilus. Anksčiau senesni šulinių kasėjai, norėdami patikrinti, ar saugu leistis gilyn, į kasamą šulinį nuleisdavo kibirą, į jį įdėję katiną ar vištą. Jei po kelių minučių ištraukti šie būdavo gyvi, dirbti būdavo saugu. Šiais laikais tai būtų vertinama kaip gyvūnų teisių pažeidimas, nes šulinių kasėjai dabar turi prietaisus, kuriais gali pasitikrinti, ar nėra dujų.

Šį kartą broliai, kurie dar prieš dieną dirbo šulinyje ir jokių problemų nebuvo kilę, padarė klaidą, kuri jiems abiems kainavo gyvybes. Greičiausia, kai vienam broliui nusileidus į šulinį aptemo sąmonė, jo gelbėti puolė kitas, kuris irgi užduso. Kai vyrai buvo ištraukti iš šulinio ir nustatytos jų asmenybės, paaiškėjo, kad jie – patyrę šulinių kasėjai, ne kartą dirbę pagal privačius užsakymus. Abu broliai daugiau nei 30 metų dirbo Alytuje įsikūrusioje bendrovėje „Dzūkijos vandenys“. Bendrovės direktorius Jurijus Červiakovskis sakė žurnalistams, kad tai buvo darbštūs, tvarkingi, vertinami kolegų dėl savo patirties ir žinių darbininkai. Jie bendrovėje dirbo kas ketvirtą parą operatoriais-elektromonteriais, o laisvu nuo darbo įmonėje laiku triūsdavo pagal patentą kasdami šulinius. Jų darbas įmonėje su šulinių kasimu nebuvo susijęs, tačiau vyrai šiam darbui buvo atestuoti, dirbo ne vienus metus. Nepaisant sukauptos patirties, vyrai neįvertino po žeme slypinčio pavojaus.

Gelbėjimo operacija užtruko apie valandą, nes nelaimėlius teko traukti iš 10 metrų gylio, o šulinyje vietos nedaug. Teko pasinaudoti auštalipių įranga.

Ne pirma tragedija

Metano dujomis daug dažniau apsinuodija tvarkantys kanalizacijos šulinius ar trasas, tačiau ir vandens šulinių kasėjai tokių bėdų neišvengia. Medikai pabrėžia, kad apsinuodijimas metano dujomis yra labai pavojingas, nes uždaroje patalpoje jų įkvėpęs žmogus praranda sąmonę, susižaloja griūdamas. Dar bėda ta, kad dujos bekvapės ir sunku pajusti, kada jų atsiranda.

Prieš keletą metų du jauni vyrai kasdami šulinį žuvo Jurbarko rajono Vajotų kaime. Šulinio dugne buvusiam Rimantui staiga pasidarė bloga. Jo gelbėti puolė sodybos šeimininkas Aloyzas ir Dainių kaimo gyventojas Remigijus. Kai šiedu vyrai įlipo į šulinį, abiem irgi pasidarė silpna. Iš šulinio jie jau nebesugebėjo išlipti savo jėgomis. Į nelaimės vietą iškviesti gelbėtojai visus tris vyrus skubiai iškėlė į viršų, tačiau Rimantas jau nerodė jokių gyvybės ženklų. Remigijus mirė pakeliui į Jurbarko ligoninę. Vienintelis išgyvenęs Aloyzas patyrė stiprų šoką. Beje, šio kaimo senbūviai prisiminė, jog sovietmečiu Vajotų kaime, kasdamas šulinį, irgi mirtinai apsinuodijo vienas šulinio kasėjas.

Kaišiadorių rajone, Vladikiškių kaime, irgi jau senokai, žuvo svainiai Alvydas ir Vaidas. Vyrai puikiai sutarė, tad nors šis darbas labai pavojingas, jie niekada nesiskundė. Svainiai buvo įsigiję elektrinį įtaisą, visokiausių šiam darbui reikalingų įrankių. Vienas likdavo viršuje tą įtaisą valdyti, o kitas, įlipęs į storasienį katilą ir prisirišęs prie troso, leisdavosi į šulinio dugną. Prikasęs katilą grunto, kasėjas kildavo į viršų, o žemyn leisdavosi porininkas. Gavę užsakymą iškasti šulinį Vladikiškėse, Alvydas ir Vaidas nedvejodami sutiko. Pasikvietę į pagalbą ekstrasensą, sodybos šeimininkai sužinojo, kurioje ant kalvelės stovinčios sodybos vietoje geriausia kasti, kad greičiau pasirodytų vanduo, ir vyrukai ėmėsi darbo. Alvydas ir Vaidas Vladikiškėse plušėjo daugiau nei dvi savaites. Ritiniai vienas paskui kitą gulė į žemę, buvo pasiektas maždaug 20 metrų gylis, tačiau vanduo nesirodė. Kasėjų tai nestebino – per ilgametę jų darbo praktiką buvo pasitaikę, kai vanduo ištrykšdavo tik pasiekus 30-35 metrų gylį.

Iš vakaro Alvydas ir Vaidas dirbo labai ilgai, tikėdamiesi, kad pagaliau galės švęsti pabaigtuves. Nieko neišėjo – darbą prisiėjo nukelti rytdienai. Rytą kasėjai pasirodė labai anksti. Pirmas į šulinį nusileido Alvydas. Manoma, kad jis, pasiekęs dugną, tesuspėjo atsirišti nuo troso, išlipti iš katilo, ir staiga pasijuto labai blogai. Viršuje likęs Vaidas išgirdo kažką panašaus į kriokimą, todėl svainį pašaukė vardu. Alvydas neatsiliepė... Išsigandęs, ar tik šiam nenutiko kas bloga, Vaidas paprašė, kad kaimynas kuo skubiau iškviestų medikus ir gaisrininkus. Nelaukdamas pagalbininkų Vaidas iškėlė viršun katilą ir, įšokęs į jį, paprašė, kad į sodybą atskubėję kiti kaimo vyrai jį kuo greičiau leistų žemyn. Vaidas tikėjosi sugriebsiąs sunegalavusį Alvydą ir, kol atvažiuos greitoji, iškelsiąs jį viršun. Vaidą nuleido į šulinio dugną, bet ir šis vyrukas staiga nutilo, neatsiliepė šaukiamas... Šoko ištikti vyrai paspaudė mygtuką aukštyn, tačiau katilas pakilo tuščias. Šulinio dugne vyriškis, matyt, staiga neteko sąmonės ir iš katilo iškrito. Medikai ir gaisrininkai į nelaimės vietą atlėkė labai greitai. Užsidėję dujokaukes, į šulinio angą pūsdami orą gelbėtojai netruko pasiekti dugną ir ištraukti abiejų kasėjų kūnus. Alvydas buvo jau be gyvybės ženklų, o Vaido pulsas dar buvo užčiuopiamas. Tačiau nepaisant didžiulių medikų pastangų, vyras mirė pakeliui į ligoninę.

Pavojingi ir gręžiniai

Širvintų rajone Družų kaime du vyrai taip pat mirtinai apsinuodijo šulinyje susikaupusiomis metano dujomis.

Gintaras, su šeima gyvenęs pas motiną, pabandė išsiaiškinti, kodėl jau kelios dienos į namus neatbėga vanduo. Kartu su dviem savo dukterimis jis nuėjo prie gręžinio, kuriame buvo įrengtas siurblys ir kuriuo vanduo buvo paduodamas į namą. Vyras nuėmė šulinį dengiančias skardas ir ėmė leistis žemyn. Staiga mergaitės pamatė, jog tėvas ėmė garsiai kvėpuoti ir nusmuko žemyn. Į dukterų klausimus Gintaras nieko neatsakė. Išsigandusios mergaitės puolė kviesti pagalbos.

Pirmasis į nelaimės vietą atskubėjo netoliese gyvenęs kaimynas Rolandas. Jis puolė į šulinį, tačiau ir jam sutriko kvėpavimas, vyras susmuko ant Gintaro kūno.

Abiejų žuvusiųjų kūnus iš maždaug 12 metrų gylio šulinio dugno ištraukė iškviesti Širvintų ugniagesiai.

Gelbėtojai į šulinį leidosi vienas po kito užsidėję specialias kaukes, bet ir jiems ten buvo pavojinga ilgai būti. Metano dujų koncentracija buvo tokia didelė, kad gelbėtojus teko traukti į viršų net nepasiekus tikslo. Ištraukti jie krisdavo bejėgiai ir gulėdavo, kol atsigaudavo. Po kelių nesėkmingų bandymų žuvusiųjų kūnus vis tik pavyko iškelti.

Slypi žemės gelmėse

Dujos žemės gelmėse gali kauptis kai tam tikrame gylyje yra susikaupę organinių medžiagų. Pavyzdžiui, kur yra durpių, kur susikaupęs geologinėje praeityje buvusio susiformavusio ežero dumblas ir pan., ir kai tas organinės medžiagos sluoksnis vėlesniais geologiniais periodais buvo perdengtas kitos susiklosčiusios nelaidžios medžiagos, pavyzdžiui, molio, sluoksniu. Būtent dėl to molyne ir susidaro didžiausia tikimybė susikaupti nuodingosioms metano dujoms. Šios dujos yra bekvapės, todėl pavojingesnės (žmogus nejaučia, kad kvėpuoja nuodais).

Kaip žinome iš šiųmetinio Mackių ar ankstesnio – Vladikiškių – atvejo, šulinio kasėjai iš vakaro dugne jautėsi kuo geriausiai – apsinuodijo kitąryt, vos nusileidę į šulinį. Pasirodo, dujos per naktį šulinio dugne laisvai galėjo susikaupti. Ir ne tik dėl kažkokio dumblo, suusiformavusio praeityje, bet ir dėl dabar netoliese esančių tvartų.

Pagal atliktus tyrimus, sudarytus geodezinius žemėlapius galima teigti, jog pavojingiausios vietovės, kur gali būti daug dujų, yra pietvakarinėje Lietuvoje, ten, kur išplitę didžiuliai molynai. Todėl šiose vietovėse pageidaujantiems išsikasti šulinį geologai siūlo vandens gręžinį. O jei jau kasamas šulinys, būtina naudoti apsaugos priemones, visų pirma – orą į šulinio angą pučiantį, taigi ir iš žemės išsiveržusias nuodingas dujas greitai išsklaidantį kompresorių. Tai drauge išspręstų ir deguonies išretėjimo šulinio dugne problemą.

Petras IVANAUSKAS