Jei reikės, perkąsiu gerklę, įsitaisysiu kiaulės akis ir meluosiu visiems, šliaušiu, roposiu, balnosiu demagogijos žirgą, bet padarysiu viską, kad likčiau Seime. Taip, žvelgiant iš šalies, atrodo dalies parlamentarų norai nuleisti rinkimų kartelę partijoms iki 4 proc., o koalicijoms – iki 6 proc. Yra dar radikalesnių siūlymų: leisti partijoms patekti į Seimą, jei jos surenka 3 proc. rinkėjų balsų, o koalicijoms pakaktų 5 procentų.

Manęs nestebina tokie pageidavimai, nes gerai prisimenu, kaip vienas pažįstamas parlamentaras prieš gerą dešimtmetį nuoširdžiai dūsavo: „Kas bus, jei neperrinks, juk nieko daugiau nemoku – tik būti Seime.“

Lyg būtų į vandenį žiūrėjęs: kitoje Seimo kadencijoje jam vietos neatsirado. Žmogus iki šiol darbo neturi, bet nemanau, kad tai turėtų būti visuomenės problema.

Nereikia į vandenį žiūrėti, kad nuspėtum tokių pataisų iniciatorius. Trisdešimt metų dalis Socialdemokratų darbo partijos narių praleido Seime, o sociologų prognozės šiai partijai nežada jokių prošvaisčių kitąmet peržengti 5 proc. ribą. Darbo ir veiklos tikrai nebus lengva rasti šios frakcijos Seime narėms Irenai Šiaulienei, Rimantei Šalaševičiūtei, nežinia, ar Gediminas Kirkilas su Juozu Bernatoniu dar paklausūs rinkoje, kaip ir likusieji skylinėjančios geldos nariai. Kai kurie galėtų rinktis pensininko dalią ar rašyti atsiminimus skambiais pavadinimais, bet tikri darbštūs socialdemokratai niekada nepasiduoda. Dar neseniai G.Kirkilas ir jo kariauna nuoširdžiai kovojo, kad Seimą palikę politikai gautų rentas. Siūlė, kad vieną kadenciją dirbusiam Seimo nariui būtų mokama 30 proc. atlyginimo siekianti renta, dvi Seimo kadencijas – 40 proc., o tris ir daugiau – 50 proc. Kortoms prastai sukritus, socialdarbiečiams teko išsikovoti „naują“  valdančiosios koalicijos sutartį, G.Kirkilui net Seimo pirmininko postas buvo pažadėtas, bet ir vėl ne viskas kaip per sviestą nučiuožė. Nenumaldomai artėjantys rinkimai ir menki reitingai verčia griebtis naujo šiaudo – nuleisti kartelę, suteikiančią galimybę patekti į Seimą. Kad pasijaustų saugesnis, tokią iniciatyvą palaiko ir Simonas Gentvilas, vienos iš daugelio liberalais save vadinančių partijų atstovas.

Projekto rengėjai aiškina, kad pataisų reikia, nes rinkimų stabilumas Lietuvoje yra žemas, todėl kaskart rinkėjai ieško naujų gelbėtojų, esą būtų negerai, jei į Seimą nepatektų liberalios jėgos, kad reikia įvairesnių nuomonių ir panašiai, ir t. t.

Visa tai yra tuščios kalbos, iš tikrųjų žiūrima tik savų interesų.

Politologai įspėja, kad, nuleidus kartelę, Seime gali įsivyrauti chaosas, nes valdančiajai koalicijai suformuoti prireiks 6–7 partijų koalicijos. Kiekviena jų turės savų interesų, kiekvienai reikės svarbių postų, konsensusą pasiekti bus sunkiau. Be to, Seimo tribūnoje padaugės rėksnių, kurie norės labiau savo išmintį parodyti, nei realius darbus dirbti, todėl dar labiau kris parlamento kokybė.

Tą geriausiai įrodo dabartinės „naujosios“ daugumos pavyzdys. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai oficialiai tapus valdančiosios daugumos nare, jai prireikė dviejų ministrų postų. Nors partijos politinis ir intelektinis potencialas (dėl įvairių priežasčių) nėra itin aukštas, dvi ministerijas ji gavo. Vidaus reikalų ministerijai, kuri kuruoja ir regionų politiką, vadovauja Rita Tamašunienė. Dalis apžvalgininkų džiaugėsi, kad Vyriausybėje pagaliau atsirado moteris, ir neabejojo jos profesionalumu, bet gaisras Alytuje smarkiai apdegino profesionalumo viltis.

Jaroslavas Narkevičius stojo prie daug daugiau finansinių išteklių valdančios Susisiekimo ministerijos vairo. Kur dideli pinigai, ten ir vandenys neramūs, o jis lyg audronaša pats audrų prisiprašė. Vienintelis ministro realus atliktas darbas – nepriklausomos Lietuvos pašto valdybos atleidimas, o visa kita – politikui nederamo elgesio purslai: tolimos kelionės, pietūs iš svetimos kišenės, nereikalingo viešbučio nuoma.

Abu ministrus delegavusios politinės partijos vadovas Valdemaras Tomaševskis entuziastingai gina ir teisina jų elgesį, sako, kad prieš J.Narkevičių susimokė bjaurūs verslininkai, politiniai oponentai ir korumpuota žiniasklaida.

Sąmokslo teorijomis tikinčiųjų yra daug, tačiau J.Narkevičiaus atveju pernelyg atsainus požiūris į savo pareigas bei susireikšminimas visuomenės lauke laidoja jo politinę karjerą. Tą supranta ir premjeras Saulius Skvernelis, ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet abu suklydusiam ministrui suteikia pasitikėjimo kreditą. Spėju, ne iš geros valios, o iš baimės, kad taip ilgai siūta „naujoji“ valdančioji koalicija gali subyrėti it kortų namelis. Tuomet neliktų nieko kito, tik skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus bei rizikuoti, kad kitų metų valstybės biudžetas nebus patvirtintas ir velsimės į dar didesnę sumaištį.

Vis dėlto šįkart valstybės vadovui sunkiai pavyks nesiimti jokių priemonių ir išvengti lyderystės vidaus politiniame lauke. Pernelyg daug rinkėjų vilčių sudėta į „kitokį“ prezidentą.