Dvi lietuvaitės – Deimantė Gregerytė ir Giedrė Markuckaitė – į Kosta Riką pateko skirtingais keliais, dėl skirtingų priežasčių, tačiau beveik vienu metu – 2014-ųjų pavasarį. O susitikusios išsiaiškino, kad abi dirba toje pačioje įmonėje, kaip, beje, ir Aurelija, apie kurią rašėme praėjusio „Šeštadienio“ puslapiuose. Aurelija save vadina darbo emigrante, Deimantę galima įvardyti kaip ekstremalaus sporto emigrantę, o Giedrę – meilės. Susėdusios prie kavos, pirmiausia užkabinome banglenčių sporto temą.

Kada ir kodėl susidomėjote šia sporto šaka?

Dalyvaudama mainų programoje išvykau studijuoti į Ameriką. Vėliau įsidarbinau rytinėje pakrantėje, šalia vandenyno. Toji pakrantė nėra labai populiari tarp banglentininkų, čia daugiau plaukiojama burlentėmis, bet netoliese gyvenantys draugai – banglenčių mėgėjai – pakvietė išbandyti šią sporto šaką. Patiko, tad visą vasarą kasdien, parmynusi dviračiu iš darbo ir persirengusi, lėkdavau į paplūdimį... Kadangi degiau šiuo sportu, greitai supratau, kad gyvendama Lietuvoje negalėsiu to praktikuoti, nes pas mus nebūna tokių galingų bangų. Ėmiau svajoti, kur galėčiau išvažiuoti bent keleriems metams, kaip apsigyventi paplūdimyje ir užsiimti vien banglenčių sportu.

Deimantė nepraleidžia nė vieno savaitgalio - nuolat čiuožia bangomis Kosta Rika paplūdimiuose. Laisvas merginų laikas leidžia pasidžiaugti turtinga šalies gamta bei gyvūnija. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo labiausiai žavi šis lietuviams dar neįprastas sportas?

Gal ne tiek sportas, kiek aplinka. Banglentininkai ramūs, atsipalaidavę, linksmi, bendraujantys. Mane įkvėpė daugybės keliautojų įspūdžiai, kuriuos jie aprašo savo tinklaraščiuose. Žinoma, ir Europoje yra puikių vietų, tinkamų šiam sportui, pvz., Portugalijoje, Ispanijoje, bet būtent Centrinė Amerika man pasirodė priimtiniausia šalis, ypač keliaujant vienai. Ar čia keliaudama jaučiuosi saugi? Taip. Kosta Rika, supratau, kaip tik man. Daugelis stebisi, kai papasakoju savo istoriją: „Kaip? Keliauji viena, mergina, ir nebijai?“ Iš pradžių šiek tiek dvejojau, buvo baisu palikti tai, ką turėjau – stabilumą, bet kartu jutau, kad po studijų pats metas ištrūkti, nes kai per ilgai užsibūni komforto zonoje, vėliau sunku pasiryžti. Be to, norėjosi sugriauti Lietuvoje priimtą standartą: mokaisi, dirbi, perki būstą, kuri šeimą. Mąsčiau, ar uždirbtas santaupas investuoti į save, savo patirtį, ar į būstą. Pradėjusi keliauti supratau, kad neklydau – yra daugybė tai darančių žmonių, ir toks gyvenimo būdas man patinka.

Deimantė Gregerytė

Tikslas – pramokti, įvaldyti šią sporto šaką?

Degiau kelionėmis, norėjau pažinti kuo daugiau šalių, o šis naujas pomėgis ėjo greta. Susiradau paplūdimyje įsikūrusius svečių namus su medžiuose įrengtais su nameliais, o už suteiktą galimybę apsigyventi pasižadėjau du mėnesius padirbėti savanore nakvynės namuose ir kavinėje. Dirbti reikėdavo tik pusę dienos, o kitą pusę skirdavau sportui. Aplankiau ir aplinkines šalis, porą mėnesių keliavau po Panamą, Nikaragvą, bet apsistojau Kosta Rikoje, kur pagaliau įsigijau pirmą banglentininkės lentą (sportinis laipsnis).

Atradote save pačioje netikėčiausioje srityje?

Man patinka šis sportas, patinka keliauti. Pati netikėjau tuo, ką atradau: išvykdama su bilietu į vieną pusę, neturėjau aiškaus plano, buvau tik paanalizavusi paplūdimius, dar gamtą – ugnikalnius, krioklius, viską, ką norėjau pamatyti. Iš tikro smagu keliauti be plano. Jei patinka, viename mieste ar vietovėje užtrunku ilgiau, o kai susipažįstu su kuo nors, kas keliauja toliau, į kitą pusę, panorėjusi ir pati ten keliauju. Net keista, kad savanoriaudama svečių namuose turėjau laisvo laiko ir sau. Iš pradžių, kaip Lietuvoje buvau įpratusi, stengdavausi kuo turiningiau išnaudoti laiką, net jausdavau vidinį spaudimą ko nors siekti – kuo daugiau pamatyti, apvažiuoti, patirti, bet greitai išmokau gyventi kaip vietiniai – pusę dienos praleisti hamake tiesiog dainuodama, skaitydama, plaukioti burlente. Tokių keliautojų, kokia buvau aš, sutikau daug – viskas griežtai sudėliota, eini, skubi, nes sąraše dar trūksta kelių paukščiukų. Reikėjo laiko, kol suvokiau, kad manęs niekas nestumia, neveja ir aš galiu tiesiog gyventi...

"Kosta Rika, supratau, kaip tik man, - tikina D. Gregerytė. - Keliaudama viena aš čia jaučiuosi saugi"

Pakeliavusi įsikinkėte į darbą?

Teko spręsti dilemą – arba grįžti į Europą, arba likti. Tačiau nuo bangų nenorėjau atitrūkti. Jei grįšiu į Lietuvą, vėl teks laukti kelių kelionių per metus?! Tai atrodė nepakeliama, todėl pasirinkau Santa Aną, miestą, įsikūrusį šalia sostinės San Chosė. Iki artimiausio paplūdimio, kurį vadinu antraisiais namais, – tik 1,5 valandos kelio.

Ar norint užsiimti šiuo sportu reikia daug drąsos?

Reikia atsikratyti baimių, nes rizikų yra. Svarbiausia – vandenyno baimė. Ypač reikia saugotis krokodilų. Iš pradžių paplūdimyje jaučiausi visiškai saugi, laiminga: žmonių nėra, ne taip kaip Lietuvos paplūdimiuose, stojuosi ant banglentės, krentu, vėl stojuosi... Ir staiga kažkas mane perspėjo, kad matė jūroje krokodilą!

Išvykau gegužę, lietingu periodu, o bemaž kiekviename paplūdimyje į jūrą įteka kokia nors upė. Būtent gėlame upių vandenyje veisiasi krokodilai. Apėmė siaubas, reikėjo šiek tiek laiko, kol apsiraminau. Tačiau žmonės čia labai draugiški, perspėja apie pavojus. Mūsų, vandens sportininkų bendruomenė labai draugiška, vieni kitiems padedame. Skaičiau, kad Kosta Rika pagal draugiškumą yra pirmoje vietoje pasaulyje, čia galima sutikti tikrų draugų.

Gal čia sutikote širdies draugą?

Gal aš labiau atsiduodu likimui, specialiai žmogaus neieškau, bet norisi su kuo nors dalintis tuo, kuo gyvenu. Labai artimo draugo, kuris pririštų vienoje vietoje, nėra, tad kol kas jaučiuosi laisva. Manęs dažnai klausia, ar čia liksiu visam laikui. Jau nebeplanuoju, nenoriu turėti tuščių iliuzijų, tiesiog naudojuosi galimybe, kad galiu bet kada viską keisti.

Deimantė yra kilusi iš Alytaus, o jūs, Giedre, – iš Vilniaus. Kokia yra jūsų istorija?

Mano vyras Andres (lietuviškas atitikmuo – Andrius) dirba prie tarptautinių projektų, tad mudu dažnokai keliamės iš vienos šalies į kitą. Anksčiau gyvenome Šveicarijoje, o dabar grįžome į vyro, kostarikiečio, gimtinę. Iš tikrųjų turėjome gyventi Panamoje, tačiau likimas sudėliojo kitaip. Smagu, kad atsidūrėme čia, netoli vyro tėvų šeimos. Čia gyvename jau kelerius metus, esu kaip namie, nejaučiu jokio kultūrinio šoko, kaip galbūt kai kas mano. Atvirkščiai – tai mes Lotynų Amerikos šalių žmonėms atrodome ir niūresni, ir nelabai draugiški, o manęs ši šalis nenuvylė. Ko tikėjausi, tą ir radau: klimatas tropinis, karšta, vyrauja ispanų kalba, nors galima susikalbėti ir angliškai, žmonės labai šilti. Štai mano vyro šeima bet kuriuo atveju, kad ir ką nusprendžiame, mus palaiko. Tiesa, esu girdėjusi ir ne tokių šaunių šeimos istorijų... Apskritai Centrinės Amerikos šalys labai skirtingos, žmonių gyvenimo būdas – taip pat, nors kalba ta pati. Mane maloniai nustebino Kosta Rikos išsivystymo lygis, gyvenimo kokybė, ypač miestuose.

Giedrė Markuckaitė

Ar skiriasi Kosta Rikos ir Europos bei Lietuvos jaunimas?

Atrodo, nėra jokio skirtumo – dauguma studijuoja, dirba. Gal tik mes, lietuviai, esame labiau individualistai, aktyviai ieškome mainų programų, nebijome atitrūkti nuo savo šalies, atvykę stengiamės dirbti, užsidirbti. Čia žmonės sėslesni, labiau prisirišę prie namų, jiems labai svarbus šeimos kultas. Daugeliu atveju tai, matyt, lemia tradicijos, gal dar religija. Jiems išvažiuoti kur nors toli – didžiulis gyvenimo pokytis.

Abi jau esate įsiliejusios į šios šalies ritmą. Kaip jį apibūdintumėte?

Gyvenimas kitoje šalyje yra tarsi balansavimas – tu neturi visiškai susilieti su tuo, kas yra aplink tave, išlieki tokia, kokia esi, priimi tai, kas tau tinka. Kaip ir Deimantė, galiu pasakyti, kad visada išliksiu lietuvė. Abi dažnai pasikalbame, jog, matyt, natūraliai turime kažką tokio, kad šioje šalyje mudviem daug kas priimtina: žmonių atvirumas, bendravimas, netgi neerzina nesustyguota kasdienybė, kai čia, priešingai nei Europoje, autobusas niekada neatvyksta pagal tvarkaraštį...

Kuo užsiima jūsų vyras?

Jis dirba Raudonojo Kryžiaus federacijoje. Ar tai diplomatinis darbas? Panašu. Raudonojo Kryžiaus veikla kiekvienoje šalyje kitokia. Lietuvos Raudonasis Kryžius daug dirba su migrantais, o Kosta Rikoje daugiau atlieka paramedicininę funkciją, tai yra gelbėja pasiklydusiuosius gamtoje, skęstančiuosius, suteikia pirmąją pagalbą keliuose. Šiuo metu Andres rašo daktaro disertaciją. Kartu mes daugiau nei dešimt metų. Vaikų dar neplanuojame. Jis kilęs iš trijų vaikų šeimos, turi du vyresnius brolius. Nors anksčiau moterys čia gimdydavo daug vaikų, dabar trys atžalos jau atrodo daug. O susitikome nei mano, nei jo šalyje – Islandijoje, tarptautiniame seminare...

"Kosta Rikoje jaučiuosi kaip namie, jokio kultūrinio šoko, kaip galbūt kas mano", - dalijasi įsoūdžiais G. Markuckaitė.

Jūs taip pat esate iš veikli?

Mano darbas susijęs su jaunimo mokymais, įvairiomis programomis, taigi mudviejų veikla turi daug panašumų. Aš dirbu departamente, kuriame kuriamos, tobulinamos, koordinuojamos inovatyvios mokymo programos vadovams bei darbuotojams. Mūsų įmonė veiklą vykdo 52 pasaulio šalyse, Lietuvoje taip pat. Ar mane galima pavadinti meilės emigrante? Netikslu, nes tiek aš, tiek mano vyras dar gerokai iki mudviejų pažinties važinėjome po pasaulį padirbėdami tai vienoje šalyje, tai kitoje .Gyvename visi vienoje planetoje, sienos atviros, sutinki šimtus žmonių iš viso pasaulio, ir tas maišymasis šiandien jau nestebina.

Ar nesunku sutarti dviem skirtingų kultūrų žmonėms?

Svarbu, kad mudviejų vertybės tos pačios, kad mes jaučiame vienas kitą, o smulkmenų, nesusipratimų dėl kultūrų skirtumų, aišku, buvo. Prisimenu, pažinties pradžioje jis man pasakė komplimentą: „Kokie ploni tavo plaukai...“ Čionykštėms moterims, kurių plaukai standūs ir šiurkštūs, toks komplimentas – pagyrimas, bet ne man... Džiugu, kad kostarikiečiai vyrų ir moters vaidmenis šeimoje laiko lygiaverčiais – jie tariasi su antrąja puse, vyrai netgi juokauja, kad šeimoje būtent moterys tvarko visus reikalus. Kai kas gal mano, kad Lotynų Amerikoje yra gajus mačo kultas, bet iš tiesų tai galbūt gyvuoja tik žemesniuose sluoksniuose. Jei mergina išsilavinusi, stipri, ji geba įrodyti savo vertę, joks mačo jos neužvaldys...