Artėjant Vėlinėms vėl prisimenami mirusieji, susimąstome apie amžinybę, į kurią anksčiau ar vėliau kiekvienas nueisime. Mirtis visur vienoda, tačiau išėjimas iš gyvenimo, laidojimo papročiai ir tradicijos daugelyje tautų ir tikybų labai skiriasi. Tai gali ir stebinti, ir trikdyti, tačiau viskas, kas daroma, daroma vardan pagarbos velioniui ir turi savo prasmę.

Įdeda degtinės

Krikščionys – tiek katalikai, tiek kitų konfesijų atstovai – dažniausiai laidojami tose pačiose kapinėse. Čia stengiamasi turėti savo kvartalus, tačiau dėl daugelio priežasčių kapai vis dėlto susimaišo. Tačiau laidojama laikantis tam tikrų tradicijų.

Išpažįstantieji stačiatikių tikybą pagal papročius turi būti laidojami trečiąją dieną po mirties. Stačiatikių tradicijoje galima aptikti ir pagoniškų motyvų – mirusiajam įdedama degtinės ir šiokios tokios užkandos. Prie kapo visuomet verta turėti ką nors valgoma, kad būtų galima pabūti kartu su velioniu, pajusti jo artumą.

Mirus rusų sentikiui, nuo pat jo mirties akimirkos iki palaidojimo skaitomos maldos. Laidojama vėliausiai trečią dieną. Po mirties velionis guldomas ant lentos galva į rytus ir apiprausiamas vandeniu be muilo. Vyrai rengiami lininiais marškiniais, o moterys – sarafanais. Velionis apaunamas kojinėmis ir šlepetėmis. Ant galvos dedama balta kepuraitė arba užrišama skarelė. Kita, tamsi, dedama ant viršaus ir susegama po kaklu. Aprengtas mirusysis užklojamas puošnia drobule. Ant kairės rankos užrišama šventykloje gauta juostelė. Šventikas prie mirusiojo kviečiamas trečią dieną. Iš namų velionis nešamas neuždengtame karste iki pat kapinių tam, kad atsisveikintų su kaimynais ir gimtine. Laidotojų eisenos priekyje nešamas kryžius. Jei mirusysis – vyras, kryžių neša vyras, jei mirusi moteris – kryžių neša moteris. Prie duobės atsisveikinus su velioniu karstas uždengiamas ir nuleidžiamas į duobę. Tada tris žemės saujas beria šventikas, po jo – artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai. Sentikiai laidojami tik kojomis į rytus arba į pietus. Paminklai jiems statomi ne galvūgalyje, bet kojų gale.

Jei sentikis miršta netikėtai, be išpažinties, tai artimieji meldžiasi 40 dienų ir tik tada skaitomos laidotuvių maldos. Tas 40 dienų velionio siela esą skraido visur, kur šis tik yra buvęs. Po tų 40 dienų aukojamos mišios už velionį. Savo mirusiuosius sentikiai pagerbia birželio pradžioje, Šventosios Trejybės dieną.

Laidojami be karsto

Savotiškos ir įdomios yra ir Lietuvoje gyvenančių musulmonų totorių ir karaimų laidotuvių tradicijos.

Totorių kapinės kūrėsi šalia mečečių arba ant aukštesnių kalvų. Jų antkapiai gausiai puošti ornamentais. Populiariausi motyvai: pynutė, stilizuotas rožės žiedas, kiparisas. Ant neturtingųjų kapų – netašyti lauko akmenys, ant turtingųjų – šlifuoti antkapiai su puošniomis epitafijomis, dažnai yra iškaltas pusmėnulis ir žvaigždė arba stilizuota Korano giesmė. Kūnas laidotas orientuojantis iš vakarų į rytus, o antkapį sudaro du akmenys – didesnis ties galva, mažesnis ties kojomis.

Mirusysis totorius, kalbant tam tikras maldas, apiprausiamas ir įsupamas į baltą drobulę. Kūnas paguldomas ant specialių neaukštų neštuvų su kojelėmis ir uždengiamas žalios, kartais juodos spalvos drobe. Prie palaikų daug meldžiamasi visą naktį – tai daro tik vyrai. Po pamaldų visi kviečiami vakarieniauti, dalijama džaima arba chalva. Svarbiausias laidojimo apeigų momentas – maldos, vadinamos deuromis, kai besimeldžiantieji prisiima mirusiojo nuodėmes. Artimieji stengiasi, kad besimeldžiančiųjų būtų kuo daugiau.

Laidotuvių dieną iš namų kūnas vežamas tiesiai į kapines. Per laidojimo apeigas vėl giedamos maldos, į kapines vyksta tik vyrai. Beje, šio papročio Lietuvos totoriai griežtai nebesilaiko. Mirusysis guldomas į kapą galva į vakarus. Totorius laidojamas be karsto, vietoje jo kapo duobėje iš obliuotų lentų statomas piramidės formos apie 120 cm aukščio namelis, kad mirusysis, po 40 dienų aplankius jį angelams, galėtų atsisėsti ir atsakinėti į angelų klausimus. Tam tikru laidojimo ceremonijos momentu mula liepia visiems nuo kapo pasitraukti keturiasdešimt žingsnių, pats pasilikęs duoda paskutinius patarimus mirusiajam ir meldžiasi. Laidotuvių dalyviams sugrįžus, velionio artimieji dalija visiems tradicinę sadogą (bandeles). Totoriai kasmet renkasi kapinėse bendrai pasimelsti, į jas atsinešama sadogos. Totorių kapai neaptveriami, nes totoriai laiko visus žmones lygiais, todėl niekas neturi atsiriboti. Ant kapų statomi antkapiai su arabiškais, turkiškais, baltarusiškais ir lenkiškais užrašais ir musulmoniška simbolika. Užrašas yra kitoje akmens pusėje – atsistojus prieš kapą matomas tik paprastas akmuo.

Senosios Lietuvos totorių kapinės yra Raižiuose. Tai kaimas Alytaus rajone, 7 kilometrai į pietryčius nuo Punios, netoli Butrimonių. Kaime yra Raižių mečetė, įsikūrusi musulmonų religinė bendruomenė. Teigiama, kad apie 3000 totorių Lietuvoje atsirado po Žalgirio mūšio. Jų vadui Temiui Tuhanui Bėjui esą buvo padovanoti Vinkšnupiai, kur jis įkūrė dvarą, apgyvendino savo tėvynainius, pastatė mečetę.

Kapinės – tarsi draustinis

Totorių kartu su karaimais kapinės yra ir Vilniuje, prie dabartinės Žirnių gatvės. Jos atskirtos taku, o bendras plotas aptvertas tvora. Lietuvos karaimai savo kapines dar turi ir Naujamiestyje prie Panevėžio, ir Trakuose. Naujųjų kapinių antkapiai nuo kitataučių antkapių dabar tesiskiria orientacija. Karaimų papročiai draudžia naikinti augalus, todėl jų kapinės yra tarsi savotiškas draustinis. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397–1398 metų. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.

Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas, pagal valdovų privilegijas, visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje.

Karaimai laidojami mediniuose karstuose, veidais į pietus. Pagal paprotį, mirus karaimui, laidojama kuo greičiau. Tai nedaroma tik šeštadieniais ir šventinėmis dienomis. Anksčiau velionis būdavo šarvojamas namuose, dabar dažnai – ir visuomeninėse patalpose.

Velionio karaimo namuose uždegama žvakė, uždangstomi blizgantys daiktai, savaitei sustabdomas laikrodis. Ankstesniais laikais drabužiai velioniui buvo siuvami rankomis iš balto lininio audeklo. Šiais laikais mirusysis aprengiamas naujais rūbais, apaunamas batais, uždedama kepurė. Drabužiai neužsagstomi. Karstas išklojamas linais ir apdengiamas audiniu. Į karstą nededama jokių vertingų daiktų. Artimiesiems atsisveikinus su velioniu, karstas uždaromas ir daugiau nebeatvožiamas. Ant karsto statoma lėkštelė su įklota servetėle. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų gedi, ir tos žvakės dega iki laidotuvių. Ir gedintieji šeimos nariai, ir pažįstami, atėję atsisveikinti su velioniu, turi dėvėti galvos apdangalus. Atėjusieji atsisveikinti su velioniu, prisiliečia prie karsto nosinaite, deda, kiek kas gali pinigų. Reikšdami užuojautą velionio artimiesiems, rankos nespaudžia, o sako: „Tenri uvutchei“ („Te Dievas paguodžia“). Prieš išnešant karstą, dvasininkas sukalba specialią, vadinamąją išėjimo, maldą. Karstą išnešus jo vietoje padedamas gabalėlis juodos duonos su druska. Žmonės, likę namuose, plauna grindis, o tą duoną sudegina.

Kapinėse, prieš nuleidžiant karstą, sakomos atsisveikinimo kalbos. Nuleidus karstą į duobę metamos nuo savęs 3 saujos žemės. Užkasant karstą, statomi du iš anksto paruošti kuoliukai: vienas kojūgalyje, kitas – galvūgalyje. Jų paskirtis – pažymėti kapo ašį. Paminklas statomas ne anksčiau nei po metų. Dalyvavusieji išeidami iš kapinių atsisveikina su velioniu, paliesdami kapą nosinaite. Laidotuvių metu ugnis kapinėse nedeginama, nelankomi kiti kapai. Artimiesiems pakvietus, visi grįžta į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už mirusįjį. Tokios pamaldos rengiamos kasdien visą savaitę, vėliau – po 30 dienų ir sukakus mirties metinėms.

Lietuvos karaimai, palaidoję artimą žmogų, visą mėnesį nevalgo mėsiškų patiekalų, to nedaro ir visus metus tą savaitės dieną, kai mirė giminaitis, bei per kiekvienas mirties metines. Po laidotuvių velionio namuose žvakė dega visą savaitę, išskyrus šeštadienį, nuo saulės patekėjimo iki laidos, taip pat žvakę uždega 30-ąją dieną po mirties ir per metines.

Vietoj gėlių – akmuo

Europos žydai pagal savo tradicijas, kapines lanko tik mėnesį prieš žydų Naujuosius metus. Nėra ir papročio nešti gėlių ant kapų, nėra tradicijos be priežasties eiti į kapines. Jei žydai lankė kapą, ant jo visada bus padėtas akmenukas. Mirus artimam žmogui, žydams rekomenduojama metus neiti lankyti jo kapo.

Prie mirštančio žydo lovos skaitoma išpažinties malda. Mirštantysis, jei sugeba, kartoja jos žodžius. Mirusiojo kūnas dedamas ant grindų, veidas pridengiamas marška. Galvūgalyje uždegamos žvakės. Kūnas vienas nepaliekamas, prie jo skaitoma Psalmių knyga.

Žydo laidojimu rūpinasi bendruomenė. Laidotuvės susijusios su daugybe vadinamųjų halachinių ypatybių, kurias ne visada gali žinoti velionio artimieji. Bendruomenė stengiasi palengvinti žmonių, kuriuos ištiko nelaimė, rūpesčius. Todėl laidotuvių rengimu užsiima viena svarbiausių bendruomenės institucijų – chevra kadiša. Į šią organizaciją išrenkami išskirtiniai religinių įstatymų žinovai, labiausiai gerbiami bendruomenės žmonės. Būti jos nariu labai didelė garbė, nes pagalba laidotuvėse vertinama kaip viena svarbiausių dorybių. Geru darbu laikomas ir prisijungimas prie laidotuvių procesijos.

Laidotuves stengiamasi surengti mirties dieną arba bent jau kitą dieną, išskyrus šeštadienį, nes šią dieną negalima atlikti daugelio su laidojimu susijusių darbų, taip pat – viešai rodyti sielvarto. Toks esą Biblijos reikalavimas. Velionio apverkimas, paskutinių žodžių apie jį sakymas ir Šventraščio ištraukų skaitymas vyksta ne prie kapo, o specialiame name prie įėjimo į kapines. Judaizme nepriimta puošti mirusiojo – jis laidojamas įkapėse ir be karsto arba paprasčiausiame karste.

Kadangi žydai nemėgsta jokių gėlių, ant kapo neša ne gėles, o akmenėlį ir taip išreiškia pagarbą mirusiąjam. Norėdami parodyti sielvartą velionio artimieji įplėšia ar įkerpa drabužių atlapus – tai simbolinis seno Biblijoje aprašyto papročio plėšyti drabužius pakaitalas. Būtent įkarpos žydo rūbe, o ne juoda spalva, ženklina gedulą.

Gedulingi pietūs nerengiami, tačiau kaimynai ir draugai turi pasirūpinti pirmuoju gedinčiųjų valgiu. Tradiciniai jo patiekalai – apvalios bandelės ir virti kiaušiniai, simbolizuojantys gyvenimo, kuriame nelaimė ir džiaugsmas pakeičia vienas kitą, cikliškumą. Septynias dienas po laidotuvių velionio giminaičiai atlieka gedulo bei susikaupimo apeigą – šiva: neišeina iš namų, nesiima aktyvių veiksmų, nenešioja papuošalų, nenaudoja kosmetikos, nedalyvauja pramogose. Jie sėdi ant grindų arba ant žemų sėdynių, basi. Mirusiojo kambaryje jo atminimui nuolat dega žvakė – dvasios simbolis. Visuose namuose uždengiami veidrodžiai, paveikslai, televizoriaus ekranas.

Tomis dienomis draugai ir artimieji ateina paguosti gedinčiųjų – ne tik savo iniciatyva, bet ir dėl to, kad tai svarbus judaizmo įstatymas. Tačiau atėję nesisveikina, o išeidami – neatsisveikina. Praėjus 30 dienų po mirties, rengiama atminimo ceremonija prie kapo. Po to galima statyti antkapį – macevą. Kitur, tarkime, Rytų Europoje, tai priimta daryti praėjus metams po mirties.

Kaip laidoja čigonai

Savotiškos čigonų, arba romų, laidojimo tradicijos. Čigonų mirusieji laidojami tradicinėse kapinėse, be jokių ypatingesnių apeigų. Velionio šarvojimui čigonai paprastai užsako dvi sales arba užima dvi patalpas. Vienoje iš jų guli velionis, o kitoje tuo tarpu vaišinasi gedėtojai. Galbūt dėl šios priežasties čigonai į kapus neretai ateina apgirtę.

Čigonai sunkiai apsisprendžia, ar jau atsisveikino su mirusiuoju, ar dar ne. Todėl vos vieni bando uždengti karstą, kiti puola prieštarauti, nes dar nespėjo atsisveikinti. Todėl čigonų laidotuvės būna gana triukšmingos.

Romų laidojimo papročiai įdomūs ir tuo, kad į kapo duobę jie kloja kilimą. Duobėje velioniui padedama ir degtinės, kitų jo turtingumą, svarbą bendruomenėje reiškiančių dalykų.

Paminklai ant čigonų kapų statomi brangūs ir dideli, nes, pagal jų tradicijas paminklo dydis rodo pagarbą mirusiajam. Romai Lietuvoje atskirų kapinių neturi, tačiau jų amžinojo poilsio vietos lengvai atpažįstamos bendrose kapinėse. Išsiskiria dideli paminklai, kurių dažname iškalti portretai, šalia kapavietės stovi akmeniniai staliukai, ant kurių per Vėlines prikraunama įvairių vaišių – degtinės, sausainių, saldainių bei vaisių. Atėję aplankyti amžinybėn iškeliavusių giminaičių, čigonai geria degtinę ir būtinai šlakelį šliūkšteli ant artimųjų kapų.

Įvairūs papročiai

Kol kas daugumoje šalių labiausiai paplitęs žmonių laidojimas kapinėse. Ten, kur vietos kapinėse trūksta, populiarus kremavimas. Pavyzdžiui, britai sudegina per 70 proc. kūnų, japonai – dar daugiau – per 90 procentų. Kai kuriose kultūrose kremavimas yra senas paprotys, grindžiamas religiniais įsitikinimais. Tarkim, Indijoje laikoma, jog kūno deginimas leidžia sielai lengviau nutraukti su juo ryšį ir pradėti naujos buveinės paieškas. Paprastai induistai išbarsto pelenus ties šventąja Gango upe, o Japonijoje sudeginti pelenai laidojami žemėje.

Tradiciškai Lietuvoje 12-13 amžiuose mirusieji irgi buvo deginami. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja „Livonijos kronikoje“ Hermanas Vartbergas, 1377 metais buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.

Laidojimo paslaugų industrija daug labiau išvystyta Jungtinėse Valstijose, kur privačios kompanijos siūlo platų klientų išlydėjimo į paskutinę kelionę pasirinkimą. Pavyzdžiui, mirusiojo kūno balzamavimas, įskaitant bronzinio sarkofago kainą, kainuoja 60 000 dolerių. Tie, kurie tokių didelių pinigų neturi, gali kreiptis į kitokio profilio specialistus, pavyzdžiui – už 625 dolerius vienas gramas pelenų išskraidinamas specialia raketa į kosmosą. Nenorite kosmoso – turite galimybę pasiekti debesis tiesiog išlėkdamas į orą fejerverku! Kai kurios užsienio kompanijos siūlo po kremavimo mirusiojo pelenus suberti į fejerverko užpildą, kad artimieji velionį galėtų paleisti į dangų tiesiogine šio žodžio prasme. Pagrindinė šių laidotuvių idėja – jeigu žmogus nugyveno įdomų arba audringą gyvenimą, tai ir jo laidotuvės gali būti tokios.

Velionį galima paversti ir deimantu. Mirusiojo pelenų kaitinimas aukštoje temperatūroje ir spaudimas dideliu slėgiu paverčia jį spindinčiu brangakmeniu. Tokia paslauga kainuoja apie 25 000 JAV dolerių. Tai laikoma garbe – po mirties virsti deimantu, kuris galės būti perduodamas iš kartos į kartą...

Petras IVANAUSKAS