Jeigu mirties bausmė Lietuvoje nebūtų panaikinta, valstybė sutaupytų milijonus. Bet dabar griežčiausia bausmė nusikaltėliams Lietuvoje yra įkalinimas iki gyvos galvos. Šiuo metu už grotų Lukiškėse ir Pravieniškėse kali 120 tokių vadinamųjų mirtininkų, kuriuos iki pat jų gyvenimo galo turime išlaikyti mes visi, kartu, deja, – net ir jų aukų artimieji.

Vis daugiau „už“

Aukų artimiesiems ir mums visiems tai kainuoja milijonus. Žudikus sušaudžius ar kitaip jiems įvykdžius mirties bausmę, tų pinigų nebereikėtų – jie būtų panaudoti kilnesniems tikslams. Bet pinigai – tik tarp kitko. Ne dėl jų dauguma pasaulio piliečių vis pasisako už pačios aukščiausios bausmės grąžinimą. Ir nors mirties bausmė Europoje nepanaikinta tik Baltarusijoje, tačiau dauguma daugelio šalių paprastų piliečių pritaria mirties bausmei. Pritaria ne tik rytų šalyse – Rumunijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, bet ir vakariečiai vis dažniau pasisako už tai. Štai Belgijoje, įsiplieskus pedofilijos skandalui, prie teismo rūmų stovėjo tūkstančiai žmonių ir reikalavo mirties vaikų žudikams ir kankintojams. Net tolerantiškieji olandai – ir tie prakalbo, kad mirties bausmė reikalinga, nes daugėja itin žiaurių nužudymų. Teroristai sprogdina lėktuvus, verčia nuo bėgių traukinius, šimtais žudo visai nekaltus žmones, bet, net ir sugavus tokius nusikaltėlius, negalima atsakyti tuo pačiu.

Žiaurių žudikų iš Rytų Europos išsigandę britai mano, kad tokie nusikaltėliai yra viena iš priežasčių, dėl ko Didžioji Britanija turėtų išstoti iš Europos Sąjungos (ES). Turkija po nepavykusio perversmo irgi prakalbo apie mirties bausmės grąžinimą. Ir nors ES biurokratai dėl to tuoj pat pagūmojo pirštu, tačiau žmonių, pasisakančių už mirties bausmę, daugėja visose šalyse. Tad visgi dar yra vilties, jog baigsis tokių žmonių kantrybė, ir jie, spjovę į ES reikalavimus, pabandys priversti politikus vėl pakeisti įstatymus taip, kad žudikai negalėtų tyčiotis iš mūsų, kaip tyčiojasi dabar.

Daugėja egzekucijų

Pasaulio mirties bausmių statistika, kurią pateikė „Amnesty International“, renkanti duomenis apie egzekucijas, rodo, kad pernai įvykdyta daugiausia egzekucijų pasaulyje per pastaruosius 25 metus. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1634 žmonėms, tačiau į šį skaičių neįtraukiami duomenys apie mirties nuosprendžių vykdymą Kinijoje, kur, manoma, valstybė myriop pasiuntė daugiau nei tūkstantį žmonių. Šiuos duomenis Kinija laiko valstybine paslaptimi, tad tikslaus skaičiaus sužinoti neįmanoma.

Mirties bausmių skaičius išaugo daugiausia dėl trijų šalių: Pakistano, Irano ir Saudo Arabijos. Pakistanas toliau tęsė valstybės sankcionuotą žudymą, kurį pradėjo dar 2014 metų gruodį. Tuomet valstybė atšaukė 7 metus trukusį mirties bausmės moratoriumą. Šį žingsnį, kaip būdą „kovoti su terorizmu“, paskatino gruodį Talibano įvykdytos žudynės Pešavaro mokykloje. Į kartuves buvo pasiųsti 326 žmonės – didžiausias skaičius per metus nuo 1980-ųjų, kai „Amnesty International“ ėmė rinkti duomenis apie egzekucijas šioje šalyje. Taip pat manoma, kad šalyje yra daugiausia kalinių visame pasaulyje, kuriems paskirta, bet dar neįvykdyta mirties bausmė. Pakistano duomenimis, jų yra 6016.

Iranas 2015 metais myriop pasmerkė bent 977, o prieš metus – 743 žmones. Daugiausia už nusikaltimus, susijusius su narkotikais. Šioje šalyje proporcingai pagal gyventojų skaičių yra įvykdyta daugiausiai egzekucijų visame pasaulyje. Irane taip pat daugiausia mirti pasmerktų nepilnamečių nusikaltėlių, o tai labai siutina žmogaus teisių gynėjus, kurie sako, kad tai yra didelis tarptautinės teisės pažeidimas. 2015-aisiais šioje šalyje mirties bausmė įvykdyta bent 4 asmenims, kuriems nusikaltimo įvykdymo metu nebuvo 18 metų. Žmogaus teisių gynėjams daug labiau patinka mūsų įstatymai, kuriuos paaugliai labai puikiai žino – net už kelis nužudymus – tik 10 metų bausmė.

Palyginti su 2014 metais, Saudo Arabijoje egzekucijų padaugėjo net 76 procentais. Mirties bausmė buvo įvykdyta 158 žmonėms. Daugumai žmonių buvo nukirsta galva, bet taip pat buvo naudojami sušaudymo būriai, o nužudytųjų kūnai kartais netgi viešai demonstruojami. Mirties bausmių taip pat padaugėjo keliose kitose šalyse, tarp jų – Egipte ir Somalyje. Palyginti su 2015 metais, išaugo ir bendras mirties bausmę vykdančių šalių skaičius: 2014 metais jų buvo 22, o 2015-aisiais – 25. Bent šešios šalys, kurios 2014 metais visiškai nevykdė mirties bausmių, 2015-aisiais sugrįžo prie šios praktikos. Viena jų – Čadas, kur mirties bausmės buvo įvykdytos po daugiau nei 12 metų pertraukos. Čia valstybės paskirtą mirtį pasitiko 10 asmenų, apkaltintų priklausymu teroristinei grupei „Boko Haram“.

Penketuką šalių, kuriose 2015 metais buvo įvykdyta daugiausia egzekucijų, sudaro: Kinija, Iranas, Pakistanas, Saudo Arabija ir JAV. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Kinija, Iranas ir Saudo Arabija, mirti siuntė žmones už tokius nusikaltimus kaip narkotikų gabenimas, korupcija, „svetimavimas“ ir „šventvagystė“. Šie nusikaltimai pagal tarptautinius standartus nėra laikomi „pačiais sunkiausiais“.

Akis už akį

Daugiau kaip pusė lietuvių irgi pasisako, jog mirties bausmė panaikinta be reikalo. Kai LNK televizijos „Žinios“ po Dembavos tragedijos paklausė žiūrovų, ar reikėtų Lietuvoje grąžinti mirties bausmę, net 98 procentai skambinusiųjų pasisakė už sugrąžinimą. O skambino net 10 000 žiūrovų.

Dažniausiai už mirties bausmę – net viešą – pasisako pensininkai ir žmonės, turintys pradinį bei vidurinį išsilavinimą, gyvenantys kaimuose ar mažuose miesteliuose. Universitetus baigusieji, ypač didmiesčių inteligentai, laikosi nuomonės, jog net žiauriausiam nusikaltėliui atimti gyvybę – amoralu, ne pagal Dievo įsakymą.

Viduramžiais ar dar seniau tokios abejonės dėl mirties bausmės moralumo būtų tik sukėlusios juoką – be tokios bausmės buvo neįsivaizduojami jokie žmonių socialiniai santykiai. Iki buvo ištobulinti rašytiniai įstatymai bei jų vykdymo procedūros, buvo laikomasi principo „akis už akį“. Mirtimi buvo baudžiama už žmogžudystę, išžaginimą, ginkluotą užpuolimą, plėšikavimą, padegimą, šalies išdavystę. Negana to, mirtis ant laužo laukė už „raganavimą“, ateities spėjimą. Buvo deginami ir kliedintys psichikos ligoniai, nes buvo tikima, kad juos apsėdęs velnias. 1592 metų Lietuvos Statute mirties bausmė jau įteisinta įstatymais, tik nerašoma, kaip ji vykdoma. Pasak istorikų, mūsų protėviai nebuvo sadistai – pasmerktuosius dažniausiai kardavo arba sudegindavo gyvus.

Mirties bausmė išliko ir mūsų šalį užgrobus Rusijai. Ne veltui numalšinus 1863 metų antirusišką sukilimą, generolas Muravjovas Lietuvoje buvo vadinamas Koriku. Atgavus nepriklausomybę, po 1918-ųjų, mirties bausmė buvo trumpam panaikinta, tačiau netrukus Lietuvos Respublikos baudžiamasis statutas ją vėl įteisino. Nuteistieji myriop arba būdavo sušaudomi, arba mirdavo dujų kameroje.

Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, mirtimi buvo baudžiama už itin žiaurią ar kelių žmonių žmogžudystę, taip pat už valstybės turto grobimą ar net... spekuliaciją stambiu mastu. Kaip buvo vykdoma mirties bausmė sovietmečiu, didelė paslaptis. Nepaneigtos dvi nuomonės: vieni mano, jog pasmerktieji buvo išsiunčiami į urano kasyklas, kur greitai patys nusibaigdavo. Kiti įsitikinę, jog mirtininkus paprasčiausiai sušaudydavo.

Sušaudė septynis

Nuo 1991 metų Lietuvoje mirties bausmė buvo palikta tik viename, 105-ajame Baudžiamojo kodekso straipsnyje, kuris numatė tokią bausmę už tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis.

1998 metų gruodžio 21 dieną Seimas mirties bausmę panaikino. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo mirties bausmė buvo įvykdyta septyniems nuteistiesiems. Nuteisti mirti kaliniai buvo sušaudyti.

1992-ųjų rugpjūčio 8-ąją sušaudytas Aleksandras Novatkis. Mirties bausmė jam buvo skirta už 12 metų mergaitės nužudymą. Ji buvo mačiusi, kaip A. Novatkis vogė televizorių, videomagnetofoną ir kitus daiktus. Žudikui buvo tik 23 metai.

1993 metų gruodžio 22-ąją mirties bausmė buvo įvykdyta Vladimirui Ivanovui bei Valentinui Laskiui. V. Laskys plėšė ir žudė žmones kartu su savo dukra, o V. Ivanovas nužudė 4 metukų mergaitę motinos akivaizdoje. Po to nužudė ir ją.

1994 metų sausio 27-ąją buvo sušaudytas Vidmantas Žibaitis, o tų pačių metų rugpjūčio 28-ąją – Antanas Varnelis. Jie abu žudė pagyvenusius žmones.

1995-ųjų gegužės 18-ąją mirties bausmė įvykdyta Aleksandrui Gudkovui, o tų pačių metų liepos 12-ąją buvo sušaudytas Borisas Dekanidzė. Pirmasis – už 2 žmonių nužudymą, o antrasis – kaip mafijos vadeiva, žmogžudystės užsakovas. Paskutinio mirtininko pasiuntimas į aną pasaulį apaugęs įvairiausiais gandais. Kalbama, kad pareigūnų vedamas į bausmės vykdymo vietą B. Dekanidzė išliko ramus. Esą jis sušaudytas Lukiškėse, nes bijota, kad jį bus bandoma išlaisvinti. Kiti pasakoja, kad Vilniaus mafijos vadeiva buvo nušautas mikroautobuse kažkur prie „Vilono“ viešbučio.

Užburtas ratas

Visi žudikai rašė malonės prašymus prezidentui, tik V. Laskys norėjo, kad jį kuo greičiau sušaudytų. Jo pageidavimas buvo patenkintas. Beje, tą dieną, kai malonės komisija svarstydavo kurio nors mirtininko prašymą pakeisti bausmę, šio kalinio kameroje būdavo išjungiamas radijo taškas, kad nuteistasis, sužinojęs blogą žinią, nepradėtų panikuoti. Kaip matote, sušaudyti nusikaltėliai nėra tokie baisūs kaip dabartiniai januškevičiai, tulpiniai, gaidjurginiai ar Dembavos budeliai. Dabartiniai teisėjai, galbūt, tik A. Varneliui, kuris nužudė 4 senukus, būtų skyrę bausmę iki gyvos galvos. Visi kiti būtų atsipirkę žymiai švelnesnėmis bausmėmis. Už nužudymus dabar teisėjai vidutiniškai skiria vos daugiau nei 10 metų nelaisvės, o už grotų žmogžudžiai išbūna beveik perpus mažiau. Po to grįžta į laisvę, kad vėl ką nors apiplėštų, nužudytų ir atsidurtų už grotų.

Taip ir sukasi užburtas ratas, kurį sustabdyti galėtų tik mirties bausmė. O ar ją taikyti, ar ne, atsakymo nerasime net Biblijoje. Nors penktasis Dievo įsakymas liepia nežudyti, Biblijoje daug atvejų, kai teisingumo vardan liepiama skirti kraštutinę bausmę.

Dabar Lietuvoje nužudoma maždaug po žmogų kas antrą dieną. Pirmaisiais nepriklausomybės metais nužudymų skaičius Lietuvoje buvo išaugęs iki niekad negirdėtų aukštumų. 1994-aisiais buvo nužudyti net 523 šalia mūsų gyvenę žmonės. Tada buvo baisu išeiti į gatves, nes jose aidėjo šūviai.

Merginos buvo prievartaujamos tiesiog restoranuose ant stalų. Vietinė policija, kurį laiką buvo bejėgė ką nors padaryti. Ir tik, kai Vilniuje buvo sudarytos geriausių pareigūnų grupės, kai buvo priimti reikiami įstatymai, reikalai pajudėjo.

Susodinus Tulpinius, Vilniaus brigadą, Daktarus, Gaidjurginius ir kitus gaujose siautusius banditus šalyje vėl tapo ramiau ir, atrodė, kad tie laikai nebegrįš. Tačiau blogio pasėta sėkla vėl sudygo. Galbūt baisiausia, kad tai, ką anksčiau darė taip vadinami organizuotų grupuočių nariai, dabar daro kriminalinio pasaulio smulkmė.

Nusikaltėliai žiaurėja

Teisiant banditus, kurie buvo susodinti iki gyvos galvos, paaiškėjo, kad jie nesiskaitė su jokiomis priemonėmis. Tulpiniai kankindami replėmis raudavo dantis, sumuštoms aukoms liepdavo pačioms išsikasti duobes, Gaidjurginiai kankinimui naudodavo įkaitintą žarsteklį, o Daktarai gyvam žmogui lupo odą. Dabar panašiai daro net nepilnamečiai.

Štai Vilniaus rajone, Šatrininkų seniūnijoje, Vėliučionių kaime, girti iš Vėliučionių vaikų socializacijos centro pabėgę nepilnamečiai nukankino savo bendraamžį. Neįtikęs kompanijai vaikinas buvo nutemptas į Vėliučionių smėlio karjerą – čia pasikeisdami nepilnamečiai svaidė į jį akmenis, vėliau gyvą užkasė smėlyje ir užvertė kūną dideliais akmenų luitais, neleidžiančiais ištrūkti. Nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė vietoje.

Arba iš mūsų pastaruoju metu besityčiojantys taip vadinami Dembavos budeliai – Julius Jakubaitis ir Deividas Antanaitis. Nusikaltimas, kurio vykdytojai nenurimsta iki šiol, buvo įvykdytas 2013 metų rugsėjo 21 dieną. Visą naktį linksminęsi, nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų apsvaigę vyrai maždaug 6 valandą ryto sutiko savo auką, tuomet 17 metų teturėjusią Eveliną D., kurią jėga įsisodino į automobilį.

Iš pradžių paauglė buvo prievarta vežiojama po Panevėžį ir miesto apylinkes. Vėliau J. Jakubaitis ir D. Antanaitis pilnametystės dar nesulaukusią Eveliną D. išžagino, o tuomet, galimai norėdami atsikratyti liudytojos ir įkalčių, merginą įkalino automobilio bagažinėje, o automobilį padegė.

Nors teismai šią bylą nagrinėjo už uždarų durų, tačiau kai kurios detalės vis tik pasiekė ir plačiąją visuomenę. Paaiškėjo, kad Bendrojo pagalbos centro (BPC) darbuotojai girdėjo, kaip prievartaujama, vėliau sudeginta mergina seksualinį smurtą patyrė ne vieną, bet kelis kartus. BPC darbuotojams teko išgirsti ir daugiau šiurpą keliančių detalių – kaip Dembavos budeliai tariasi, ką daryti su savo auka. Byloje užfiksuota, kad telefono ragelyje buvo girdėti nukentėjusiosios prašymai nebeprievartauti, šauksmai, kad jai skauda, ritmingi triukšmo garsai, patvirtinę merginos teiginius, kad ji buvo sumušama ir prievartaujama. Paskutinį kartą į BPC paskambinusi paauglė dar spėjo pasakyti, kad automobilis dega, o ji dūsta nuo dūmų. Šis skambutis įvyko praėjus trims minutėms po to, kai telefonu buvo girdėti, kaip J. Jakubaitis ir D. Antanaitis vienas kito prašo žiebtuvėlio. Nustatyta, kad padegtame automobilyje įkalinta mergina dar prašė ją išleisti, tačiau žudikai ramiai leido merginai sudegti.

Cinizmo viršūnė

Aukų artimieji moka mokesčius, už kuriuos valstybė išlaiko žudikus. Ir ne bet kaip, o komfortinėmis sąlygomis, nes kitaip esą bus pažeistos kalinio teisės. O kad nužudydamas jis atėmė visas aukos teises, apie tai niekas negalvoja. Dargi atvirkščiai – žmogžudžiui suteikiamos ypatingos, privilegijuotos teisės. Juk nuteistasis iki gyvos galvos gali daryti ką nori. Griežtesnės bausmės jam nebus. O švelnesnė – gali. Pagal Lietuvos įstatymus bausmė iki gyvos galvos po 25 metų gali būti sutrumpinama. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinta ir nuostata, kad pirmuosius 10 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikę kalėjime, nuteistieji gali būti perkelti į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Būtina nuteistųjų perkėlimo sąlyga – jų elgesys kalėjime. Jei jis nepriekaištingas, administracija rašo teikimą apylinkės teismui, kuris ir sprendžia, ar galima nuteistąjį perkelti į pataisos namus. Iš Lukiškių į Pravieniškes, kur tęsia įkalinimą nuteistieji iki gyvos galvos, jau pervažiavo beveik 30 nuteistųjų. Jie turi viltį išeitį į laisvę.

Ir teisę tyčiotis. Žudikai rašo skundus teismams skųsdamiesi per ankšta kamera, ataušusia sriuba, nesutvarkytu pasivaikščiojimo kiemeliu. Kartą kreipdamasis į teismą D. Antanaitis nurodė, kad negalėjo tualete, kurį nuo gyvenamosios patalpos skiria vos pusantro metro sienelė, ramiai atlikti gamtinių reikalų ir masturbuotis. Ir ką jūs manote – Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad D. Antanaičio pretenzijos Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui iš dalies yra pagrįstos – buvo pažeistos jo, kaip suimtojo, teisės į privatumą. Laimė, prašytos 5000 eurų kompensacijos žudikas negavo – teismas nutarė, kad paties pažeidimo fakto pripažinimas yra tinkama satisfakcija. O dabar, kai nuosprendis jau įsiteisėjęs ir D. Antanaitis, matyt, masturbuotis jau gali, jis paskaičiavo, kad jam trūksta kelių centimetrų gyvenamojo ploto ir vėl su skundu kreipėsi į teismą. Savo „kolegos“ pavyzdžiu seka ir J. Jakubaitis. Jis irgi skundžiasi teismui dėl blogų gyvenimo sąlygų.

Nė vieno užtarėjo

„Jei būtų mano valia, aš juos laikyčiau požemyje sukaustytus grandinėmis ir duočiau valgyti tik balandą, kad jie atsimintų, ką yra padarę ir gailėtųsi, o ne tyčiotųsi iš mūsų visų, o labiausiai – iš aukos artimųjų, – sakė Alytaus turguje pakalbintas septintą dešimtį pradėjęs grybų prekeivis Antanas, paklaustas, ką jis mano apie tai, kad žiaurūs nusikaltėliai skundžiasi dėl blogų gyvenimo sąlygų. – Ir ne šiuolaikinius kalėjimus dabar reikėtų statyti, o visus žulikus priverstinai varyti į darbus“.

Išgirdę mūsų pokalbį, sujudo ir kiti. „Dyki per dienas būdami prigalvoja visokių biesų, nes žino, kad Briuselis juos užstos. O mūsų senukų ar pensininkų, ligonių niekas neužstoja. Mirk iš bado, supūk lovoje neprižiūrimas, Briuselis to nematys. O jei žudikas, dar geriau už pensininką gyvendamas, pasiskųs, iš karto išgirs“, – tokios būtų apibendrintos kelių žmonių, dalyvavusių pokalbyje, mintys. Nė vienas nepasakė, kad kaliniai nuskriausti, kad jiems reikėtų skirti daugiau pinigų ar maisto. Beje, atsirado ir tokių, kurie visus tuos nuteistus iki gyvos galvos pasiūlė laikyti panašiai kaip kad JAV laiko kalinius Gvantaname. Įkalinimas mažose patalpose, skandinimo simuliacija, kankinimas elektra – visa tai naudoja JAV prieš teroristus ir mano, kad tai yra pateisinama dėl visų žmonių saugumo. Mums tai draudžia daryti Europos Sąjunga.

Mirties bausmė yra viena seniausių ir, ko gero, pati teisingiausių pasaulyje taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus. Dauguma mirties bausmę vykdančių šalių teigia, kad tai skatina nusikaltimų prevenciją. Ir nors jau daugiau kaip šimtas valstybių yra visiškai atsisakiusios mirties bausmės, tačiau tai, kad mirties bausmių daugėja, kaip ir daugėja tokiai bausmei pritariančių piliečių, teikia vilties, kad tokia bausmė dar sugrįš.

Mūsų teisininkai labai mėgsta kalbėti apie tai, kad geriausia prevencija yra žinojimas, kad įvykdęs nusikaltimą būsi nubaustas ir, kad bausmės dydis neskatina nusikaltimų mažėjimo. Jei būtų taip, tai nužudymų turėtų būti labai mažai, nes daugiau kaip 80 procentų tokių nusikaltimų yra išaiškinami ir žudikai nubaudžiami. Tad apie nebaudžiamumą kalbos negali būti, tačiau tai nesulaiko nuo žiaurių nusikaltimų.

Žilvinas VIZGIRDA