Val­das sa­ko, kad ži­nia apie ap­do­va­no­ji­mą jį su­jau­di­no ir bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta, ta­čiau ren­gi­nio vaiz­do įra­šo, ku­rio me­tu aly­tiš­kiai plo­ji­mais pa­ger­bė jį ir vi­sus me­di­kus, dir­bu­sius to­kiu sun­kiu me­tu, dar ne­per­žiū­rė­jęs. „Bet drau­gai ko­lek­ci­nin­kai ma­nęs jau klau­sė, koks tas ap­do­va­no­ji­mas“, – juo­ka­vo V.Mar­cin­ke­vi­čius, ku­ris taip pat yra ir aist­rin­gas ko­lek­ci­nin­kas, prieš ke­lias die­nas as­me­niš­kai at­si­im­da­mas jam de­di­kuo­tą spe­cia­lų par­ke­rį ir puokš­tę bal­tų ro­žių.

Į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją karš­tą lie­pos po­pie­tę Val­das at­my­nė dvi­ra­čiu, tie­sa, kol kas elek­tri­niu. Va­sa­rio pa­bai­go­je, duo­da­mas in­ter­viu, me­di­kas kal­bė­jo apie tai, kad di­džiau­sia jo sva­jo­nė yra „iš­ei­ti į lais­vę“ ir vėl pra­lėk­ti dvi­ra­čiu, ku­riuo va­ži­nė­ti vi­suo­met la­bai mė­go. Gir­dint apie šią jo sva­jo­nę spau­dė ger­klę, nes tuo me­tu vy­ras iš nau­jo mo­kė­si vaikš­čio­ti – po ko­mos at­ro­fa­vo­si jo rau­me­nys. Ta­čiau ko jau ko, bet op­ti­miz­mo Val­das tik­rai ne­bu­vo pra­ra­dęs.

Sun­kiau­sią CO­VID-19 iš­ban­dy­mą iš­tvė­ręs aly­tiš­kis me­di­kas ko­mo­je pra­lei­do iš­ti­sus du mė­ne­sius, pa­ty­rė sun­kius plau­čių, šir­dies rau­mens, inks­tų (bu­vo at­lie­ka­ma dia­li­zė) pa­žei­di­mus. Ti­kė­ti­na, kad jis yra be­ne sun­kiau­siai nuo šios li­gos nu­ken­tė­jęs ir iš­gy­ve­nęs me­di­kas Lie­tu­vo­je.

Jei­gu jums ka­da te­ko lan­ky­tis Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo–sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riu­je V.Mar­cin­ke­vi­čiaus bu­dė­ji­mo me­tu, grei­čiau­siai įsi­mi­nė­te slau­gy­to­jo pa­dė­jė­ją, ku­ris vi­suo­met ge­bė­jo op­ti­mis­tiš­kai nu­teik­ti pa­cien­tus, ne­gai­lė­jo ge­ro žo­džio, ne­re­tai gy­dan­čio ne pras­čiau nei vais­tai. Aly­taus li­go­ni­nė­je aly­tiš­kis dir­ba jau tris­de­šimt me­tų. Jam bu­vo lem­ta tap­ti pir­muo­ju šios li­go­ni­nės dar­buo­to­ju, ku­riam pa­čiam pri­si­rei­kė ko­vi­di­nės re­a­ni­ma­ci­jos lo­vos, ir pa­tir­ti ypa­tin­gą ko­le­gų pa­lai­ky­mą ta­da, kai bu­vo par­vež­tas į Aly­tų sveik­ti.

Jis pats svei­ka­ta iki tol ne­si­skun­dė: 48-erių me­tų am­žiaus, per­ša­li­mo li­go­mis sir­go re­tai, sa­ko ne­bu­vęs iš tų, ku­rie ypa­tin­gai bi­jo­jo už­si­krės­ti ir ko­vi­du. Vis dėl­to li­ga jam bu­vo ne­gai­les­tin­ga. „Jūs pa­bu­do­te po ko­vi­do ko­mos“, – žo­džiai, ku­rie su­grą­ži­no į šį pa­sau­lį. 2021-ie­ji V.Mar­cin­ke­vi­čiaus gy­ve­ni­me bu­vo pa­na­šūs į ame­ri­kie­tiš­kus kal­ne­lius, po ku­rių jau no­rė­tų­si ir ra­mes­nio pe­ri­odo. Da­bar jis jau svars­to, kaip su­stip­rės iki ki­to pa­va­sa­rio ir vėl ga­lės au­gin­ti dar­žo­ves sa­vo ūke­ly­je.