Į sta­ty­bas pa­ma­žu, bet tvir­tai

Anot K.Ba­nio, tu­rin­čio fi­zi­kos mo­ky­to­jo ir mui­ti­nių ad­mi­nist­ra­vi­mo ma­gist­ro iš­si­la­vi­ni­mą, jis nie­ka­da net ne­pa­gal­vo­jęs, jog sa­vy­je at­ras pa­šau­ki­mą sta­ty­ti na­mus. „Taip jau ga­vo­si ir ne­si­gai­liu pa­si­rink­to ke­lio“, – sa­kė nė vie­nos die­nos pa­gal spe­cia­ly­bę ne­dir­bęs vy­ras.

Ver­sli­nin­kas tvir­ti­na, jog ga­min­ti ir sta­ty­ti na­mus jam la­bai pa­tin­ka. Dirb­da­mas šį dar­bą jis jau­čia­si kom­for­tiš­kai, kas yra la­bai di­de­lis pri­va­lu­mas, no­rint sėk­min­gai vys­ty­ti ver­slą, nors ne­sle­pia kad pra­džio­je te­ko su­si­dur­ti su ap­lin­ki­nių skep­ti­ciz­mu ir ne­ga­ty­viu po­žiū­riu, esą nie­ko ne­pa­vyks, tik pi­ni­gus vė­jais iš­leis. Ta­čiau į tai ne­krei­pė dė­me­sio ir įgy­ven­di­no sa­vo tiks­lą.

Su sky­di­nių na­mų sta­ty­ba aly­tiš­kis su­si­pa­ži­no Šve­di­jo­je, kai jį ten pa­dir­bė­ti pa­kvie­tė ko­le­ga. Kiek pa­dir­bęs Skan­di­na­vi­jo­je, grį­žęs į Lie­tu­vą įsi­dar­bi­no me­die­nos įmo­nė­je Vil­niu­je, ta­čiau, už­klu­pus 2008-ųjų kri­zei, su dar­bu te­ko at­si­svei­kin­ti. K.Ba­nys vėl iš­va­žia­vo į Šve­di­ją ir įsi­trau­kė į sky­di­nių na­mų sta­ty­bą ir at­ra­do sa­vo ke­lią.

„Vie­ną die­ną su drau­gu su­pra­to­me, jog at­ėjo lai­kas dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai. Drau­gas li­ko Šve­di­jo­je, kur bu­vo su­si­kū­ręs gy­ve­ni­mą o aš grį­žau, nes Lie­tu­vo­je man la­biau pa­tin­ka gy­ven­ti. Su­ta­rė­me ben­dro­mis jė­go­mis val­dy­ti vi­są sky­di­nių na­mų pro­ce­są – nuo pa­ga­mi­ni­mo iki pa­sta­ty­mo. Jis rū­pi­no­si na­mų pa­sta­ty­mu ir do­ku­men­ta­ci­ja Šve­di­jo­je, aš – jų ga­my­ba Lie­tu­vo­je. Taip pa­si­da­li­nę veik­los sri­tis ta­po­me ne tik sa­va­ran­kiš­ki, bet ir ge­ro­kai su­ma­ži­no­me įvai­rius de­ri­ni­mo dar­bus, pa­spar­ti­no­me sta­ty­bos ei­gą. Dirb­ti pra­dė­jo­me su op­ti­miz­mu ir nuo­sta­ta, kad, jei šve­dai ga­li to­kius na­mus sta­ty­ti, pa­ga­min­ti – ga­li­me ir mes“, – pa­sa­ko­jo K.Ba­nys“.

Pa­tal­pas įmo­nei K. Ba­nys su­si­ra­do Aly­taus ra­jo­ne Ne­mu­nai­čio mies­te­ly­je. Ver­sli­nin­kas džiau­gia­si, kad įsi­kur­ti kai­me, kai veik­lai rei­kia erd­vės, bu­vo ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas. Ne­di­de­lis at­stu­mas vy­ro nė kiek ne­gąs­di­no, nes dirb­da­mas už­sie­ny­je bu­vo pri­pra­tęs va­ži­nė­ti daug il­ges­nius at­stu­mus. Taip be­veik prieš še­še­rius me­tus bu­vo įkur­ta UAB „Lim­tra“, ku­rio­je lie­tu­vių pa­ga­min­ti sky­di­niai na­mai ve­ža­mi į Šve­di­ją ir ten pa­sta­to­mi. Dirb­ti kai­me K.Ba­niui – pri­va­lu­mas. „Ver­slo spe­ci­fi­kai pa­kan­ka erd­vės, ap­link nuo­šir­dūs ir su­pra­tin­gi, pa­si­ruo­šę pa­dė­ti žmo­nės“, – var­di­ja kai­mo pri­va­lu­mus. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko ir pro­ble­mų – elek­tros ir van­dens lai­ki­nas din­gi­mas, kai vė­jai ir snie­gas iš­lau­žo ša­kas, ku­rios kris­da­mos nu­trau­kia elek­tros lai­dus, ta­čiau ver­sli­nin­kui jos nė­ra to­kios di­de­lės, kad no­rė­tų­si pa­lik­ti kai­mą ir ver­slą per­kel­ti į mies­tą.

Pa­si­rin­ko eko­lo­gi­nę kryp­tį

K.Ba­nio tei­gi­mu, Šve­di­jo­je sky­di­nių na­mų sta­ty­bos pro­ce­są nuo miš­ko iš­kir­ti­mo iki na­mo pa­sta­ty­mo val­do di­die­ji me­die­nos per­dir­bi­mo fab­ri­kai. Su jais kon­ku­ruo­ti prak­tiš­kai ne­įma­no­ma, to­dėl te­ko ieš­ko­ti sa­vo­jo ke­lio į Šve­di­jos sta­ty­bos rin­ką. Su ko­le­go­mis su­gal­vo­jo tra­di­ci­nį me­di­nių na­mų kar­ka­są pa­keis­ti eko­lo­giš­ko­mis, leng­vai per­dir­ba­mo­mis me­džia­go­mis. Bū­tent šiems da­ly­kams įmo­nė pas­ta­ruo­ju me­tu ski­ria di­džiau­sią dė­me­sį. Per­žiū­ri­mas vi­sas ga­my­bos pro­ce­sas: iš kur me­džia­ga at­si­ran­da, kaip ji yra pa­ga­mi­na­ma, at­si­žvel­gia­ma ir į me­džia­gų tar­pu­sa­vio su­de­ri­na­mu­mą.

„Mums rū­pi eko­lo­gi­ja ir šva­rios gam­tos iš­sau­go­ji­mas at­ei­nan­čioms kar­toms. Sky­di­nius na­mus ga­mi­na­me iš to­kių me­džia­gų, kad juos nu­grio­vus ne­rei­kė­tų suk­ti gal­vos, kur dė­ti sta­ty­bi­nes at­lie­kas, sie­kia­me, kad ati­tar­na­vu­sias me­džia­gas bū­tų ga­li­ma pa­nau­do­ti an­trą kar­tą, per­dirb­ti ar­ba uti­li­zuo­ti. Apie 70 proc. mū­sų nau­do­ja­mų me­džia­gų ga­li­ma iš­mes­ti į kom­pos­to dė­žę ne­si­bai­mi­nant, kad bus už­terš­ta gam­ta“, – aiš­ki­no K.Ba­nys.

Pra­dė­ti sta­ty­ti eko­lo­giš­kus na­mus „Lim­trai“ ne­bu­vo sun­ku, nes įmo­nė ne­di­de­lė ir ga­li lanks­čiai per­sio­rien­tuo­ti, ko ne­ga­li grei­tai pa­da­ry­ti di­de­lės Šve­di­jos įmo­nės, nes to­kie po­ky­čiai už­truk­tų ne vie­ne­rius me­tus ir kai­nuo­tų šim­tus mi­li­jo­nų, o gal pa­siek­tų net mi­li­jar­dus eu­rų.

Pa­si­rin­kę eko­lo­gi­nę kryp­tį, lie­tu­viai ta­po pra­na­šes­ni už Šve­di­jos fab­ri­kus. Anot K. Ba­nio, jų po­ky­čių vai­siai tik bręs­ta, ta­čiau jau da­bar aiš­ku, kad ni­ša to­kiam ver­slui yra. Įmo­nė yra pa­si­ruo­šu­si įgy­ven­din­ti pa­čius aukš­čiau­sius Eu­ro­pos Są­jun­gos stan­dar­tus ati­tin­kan­čiu eko­lo­gi­nius rei­ka­la­vi­mus.

Dar vie­nas lie­tu­vių pra­na­šu­mas prieš Šve­di­jos sky­di­nių na­mų sta­ty­to­jus – lie­tu­viai na­mų de­ta­les ga­mi­na po sto­gu, kas lei­džia iš­veng­ti ne­pa­lan­kių oro są­ly­gų, o šve­dai – vie­to­je, ku­rio­je sto­vės na­mas.

K.Ba­nio nuo­mo­ne, di­de­lis pri­va­lu­mas, kad ne­rei­kia pri­si­riš­ti prie sta­ty­bų aikš­te­lės. Ir, nors trans­por­ta­vi­mo iš­lai­dos di­di­na na­mo kai­ną, dar­bas ne sta­ty­bų aikš­te­lė­je trans­por­to iš­lai­das amor­ti­zuo­ja, nes ne­rei­kia rū­pin­tis dar­buo­to­jų ap­gy­ven­di­ni­mu, ne­su­sil­pnė­ja so­cia­li­niai ry­šiai su ar­ti­mai­siais ir drau­gais, o įmo­nės su­mo­ka­mi mo­kes­čiai pa­ten­ka į mū­sų vals­ty­bės biu­dže­tą.

Įmo­nė per me­tus pa­sta­to apie 20 na­mų, jo­je dir­ba be­veik 20 dar­buo­to­jų iš ap­lin­ki­nių kai­mų, tik vie­nas va­ži­nė­ja į dar­bą iš Aly­taus. „Lim­tra“ veik­lą vyk­do pa­gal skan­di­na­viš­kus stan­dar­tus tiek ga­mi­nant na­mus, tiek or­ga­ni­zuo­jant dar­bą.

Lie­tu­vių po­žiū­ris kei­čia­si

Pir­mą kar­tą lan­ky­da­ma­sis Šve­di­jo­je K.Ba­nys bu­vo ge­ro­kai nu­ste­bęs, ma­ty­da­mas, jog apie 80 proc. šve­dų na­mų yra me­di­niai. Tuo tar­pu mū­sų ša­ly­je si­tu­a­ci­ja prie­šin­ga – 80 proc. na­mų mū­ri­niai.

K.Ba­nio pa­ste­bė­ji­mu, mū­sų ša­ly­je vis dar ga­jus mi­tas, jog me­di­niai na­mai nė­ra to­kie tvir­ti ir il­ga­am­žiai kaip mū­ri­niai – tai pe­lės krebž­da, tai jos grau­žia na­mus, tai dar ki­to­kie ne­pa­to­gu­mai at­gra­so lie­tu­vius nuo me­di­nių na­mų, tai vie­na prie­žas­čių, ko­dėl Lie­tu­vos rin­ko­je įmo­nė par­duo­ta ne­daug sky­di­nių na­mų. La­bai sun­ku žmo­nes įti­kin­ti, jog me­di­niai na­mai to­kie pat ge­ri ir il­ga­am­žiai kaip mū­ri­niai.

Vis tik, ver­sli­nin­ko ma­ny­mu, lie­tu­vių nuo­mo­nė dėl me­di­nių na­mų kei­čia­si. Jei įmo­nei pra­dė­jus veik­lą iš lie­tu­vių per me­tus bū­da­vo su­lau­kia­ma vos vie­nos už­klau­sos dėl sky­di­nio na­mo sta­ty­bos, tai pas­ta­ruo­ju me­tu per mė­ne­sį gau­na­ma ir po ke­lias.

„Lim­tra“ na­mų sta­ty­bai lie­tu­viš­kos me­die­nos be­veik ne­nau­do­ja, iš­sky­rus tą­še­lius, nes mū­sų ša­ly­je ne­ga­mi­na­mi to­kie pro­duk­tai „Jei ga­min­tų, mū­sų miš­kų me­die­na pui­kiau­siai tik­tų. Kol kas sta­ty­bai rei­ka­lin­gus pro­duk­tus ten­ka pirk­ti Len­ki­jo­je ir Suo­mi­jo­je“, – kon­sta­ta­vo ver­sli­nin­kas. Ne­se­niai „Lim­trą“ pa­sie­kė ge­ros ži­nios, kad Klai­pė­do­je pra­dės ga­min­ti jiems rei­ka­lin­gus pro­duk­tus.

Anot K.Ba­nio, šve­dų ir lie­tu­vių na­mai la­bai ne­si­ski­ria – vi­du­ti­nis skan­di­na­vų na­mas yra apie 120 kvad­ra­ti­nių met­rų. Šve­dai mėgs­ta švie­sius, prak­tiš­kus na­mus Ne­pa­gei­dau­ja di­de­lių sve­tai­nių, ypa­tin­gų te­ra­sų. Jie mie­lai per­ka stan­dar­ti­nius na­mus ir ne­su­ka sau gal­vos, kad gy­ve­na to­kia­me pa­čia­me na­me kaip kai­my­nas. Lie­tu­viai el­gia­si prie­šin­gai: sten­gia­si, kad jų na­mas bū­tų iš­skir­ti­nis tar­si pa­min­klas, jo­kiais bū­dais ne­pa­na­šus į kai­my­no.