LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lapkričio 3-iąją, Medžiotojų globėjo šv.
Huberto dieną, paminėtas Alytaus medžiotojų ir žvejų
draugijos gyvavimo šimtmetis. Per šį laikotarpį draugijai
vadovavo nemažai Alytaus krašte žinomų žmonių, teko
atlaikyti nomenklatūrines medžiokles, neaiškų jos turto
privatizavimą, tačiau, kaip sakė draugijos pirmininkas
Vytautas Kucevičius, organizacijai, įžengusiai į antrąjį
šimtmetį, svarbiausia išlaikyti kultūringos ir gamtą
tausojančios medžioklės idėjas. Šimtmečio proga Alytaus
medžiotojų ir žvejų draugijos nariams linkėta būti ne tik
gamtos mylėtojais, bet ir jos reguliuotojais, teisingų šūvių,
būti gerais medžiotojais, kas nėra lengva, bendravimo su
kaimo bendruomenėmis, kad medžioklės broliai nebūtų
vadinami mėsininkais, ir prisiminti posakį, jog laikas,
praleistas medžioklėje, neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę.
Šimtmečio proga nepagailėta apdovanojimų medžiotojams. Kaip pastebėjo draugijos pirmininkas, jų tiek daug gali būti tik tokio garbaus jubiliejaus proga.
Kas daugiausia Alytaus krašte medžiojo tarpukariu?
Pastaruosius dvejus metus Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai vadovaujantis advokatas V.Kucevičius artėjant šios draugijos šimtmečiui surinko jos gyvavimo istoriją ir išleido knygą „Medžioklė ir žūklė Alytaus krašte – šimto metų istorija“. Kaip pats sakė, norėjosi visus draugijos istorinius faktus sudėti į apybraižą, kad visa tai išliktų, nes iki šiol tokio leidinio nebuvo.
Tad lapkričio 3-iąją, Medžiotojų globėjo šv. Huberto dieną, minint draugijos šimtmetį, jos pirmininkas gausiai susirinkusiems medžiotojams pristatė svarbiausius organizacijos gyvavimo faktus.
Beje, tuometė Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija skyrių Alytuje įkūrė 1921-ųjų balandžio 15-ąją, tačiau dėl koronaviruso pandemijos ir ribojimų burtis draugijos šimtmečio minėjimas buvo nukeltas į rudenį, Šv. Huberto dieną.
Prieš 100 metų minėtos draugijos Alytaus apskrities skyrius turėjo tik 17 medžiotojų. Jų kasmet daugėjo ir jau po ketverių metų jungė 300 narių.
„Tarpukario Lietuvoje vienintelis ir nepakeičiamas medžioklės objektas buvo smulkioji fauna. Pagrindiniai medžiotojų trofėjai – kiškiai, kurapkos, antys, retesni – tetervinai, lapės, vilkai, o karališkajam laimikiui buvo galima priskirti stirnas ir šernus. Tarpukariu Alytaus krašte daugiausia medžiojo miškininkai, Alytaus ulonų pulko karininkai, vietinės valdžios ir inteligentijos atstovai“, – pasakojo V.Kucevičiaus.
Jo surinktais, bet galutinai nepatvirtintais istoriniais duomenimis, pirmuoju draugijos Alytaus skyriaus pirmininku buvo išrinktas prisiekusysis advokatas Jonas Malinauskas, yra žinių, jog tarpukariu tam tikrą laiką vadovavo gamtininkas, profesorius Tadas Ivanauskas, nes 1928–1939 metais dėstytojavo Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, medžiotojų draugijos tapo nepageidautinos naujajai valdžiai, tad buvo uždarytos. Antrojo pasaulinio karo metais, V.Kucevičiaus teigimu, Lietuvoje galiojo Vokietijos medžioklės įstatymas, todėl vietiniai medžiotojai, išskyrus vokiečių valdžios pareigūnus, vargu ar užsiėmė medžiokle.
Draugijai vadovavo gydytojai, teisininkai, statybos inžinieriai
Po karo medžiotojų draugijos Lietuvos apskrityse pradėjo veikti 1947–1948 metais.
Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko tvirtinimu, pirmuosius organizacinius Alytaus apskrities medžiotojų draugijos steigimo darbus atliko tuometis valstybinis medžioklės inspektorius Antanas Tuminauskas, jis subūrė pokario metų Alytaus krašto medžiotojus ir 1947-ųjų gruodžio 5-ąją Alytaus apskrities valstybinės medžioklės inspekcijoje, kuri veikė Perlojos gatvėje, įvyko steigiamasis Alytaus apskrities medžiotojų draugijos susirinkimas.
Pirmuoju jos pirmininku buvo išrinktas Alytaus miškų ūkio direktorius Henrikas Petrauskas. Jau po metų draugijoje buvo daugiau kaip 100 narių, o 1954-aisiais – per 400.
Per šį laikotarpį vykdant šalies administracinę reformą Alytaus apskrities medžiotojų draugija tapo Alytaus tarprajonine medžiotojų draugija. 1960-aisiais prie medžiotojų prisidėjus žvejams mėgėjams, buvo atitinkamai pakeistas minėtos draugijos pavadinimas į Alytaus rajono medžiotojų ir žvejų draugiją. O ji respublikinės draugijos sudėtyje veikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Laikotarpiu nuo 1947-ųjų iki 1989-ųjų šiai draugijai vadovavo nemažai Alytaus krašte žinomų žmonių, pavyzdžiui, chirurgas, ilgametis Alytaus ligoninės vadovas Stasys Kudirka, gamtosaugininkas Bronius Šileikis, gydytojas Kazimieras Karazija, teisininkas Vytautas Rauba, maisto pramonės technologas Virgaudas Valerijus Laurinaitis, agronomas, ekonomistas Albinas Slavickas, statybos inžinieriai Stanislovas Plungė, Antanas Minkevičius.
Kodėl briedžius ir elnius šaudydavo iš automobilių?
„Draugijos gyvavimas sovietmečiu buvo tikrai labai permainingas. Apie 1965–1968 metus susikūrusius medžiotojų būrelius stropiai kuravo rajonų medžiotojų ir žvejų draugijos. Nors ir kaip keiksnotume buvusią sovietinę santvarką, tuo laikotarpiu daug dėmesio buvo skiriama žvėrių globai ir šėrimui. Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais draugijos valdyba kiekvienam būreliui sezonui nustatydavo privalomą suruošti kiekį pašarų žvėrims šerti. Ir tie kiekiai buvo nemaži. Pavyzdžiui, apie 5–8 tonas šieno, apie 3000–5000 kilogramų šakniavaisių, 1500 kilogramų grūdų pabirų. O kur dar pašiūrių pašarams statymas, ėdžių stirnoms, slėptuvių kurapkoms ruošimas“, – pasakojo V.Kucevičius.
Jis priminė ir tuomet respublikinės draugijos įsteigtą Lietuvos zoocentrą, kuris užsiėmė žvėrienos eksportu, tad medžiotojai sumedžiotą produkciją privalėjo atiduoti valstybei: „Kiekvienai draugijai kasmet buvo nustatomi nemaži sumedžiojimo planai, o žvėrys, daugiausia briedžiai, šernai, stirnos, turėjo būti sumedžioti taip, kad nebūtų sugadinta žvėriena. Norint įvykdyti planus, reikėjo labai pasistengti. Todėl draugijos etatiniai darbuotojai, nors ir buvo uždrausta, važiuodavo medžioti briedžių, elnių ir juos šaudydavo iš automobilių. Kitaip nebuvo įmanoma įvykdyti sumedžiojimo užduočių.“
Apie nomenklatūrines medžiokles ir privatizuotą turtą
Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos šimtmečio minėjime jos pirmininkas neslėpė, kad praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais visoje Lietuvoje, taip pat ir Alytaus krašte, buvo tiesiog suvešėjusios nomenklatūrinės medžioklės aukštiems to meto valdžios atstovams.
Medžioklė buvo vienas iš būdų kolūkių, ūkių, įmonių vadovams susitvarkyti reikalus, pakviečiant medžioti aukštus partinius funkcionierius, ministrus ar reikalingus pareigūnus.
V.Kucevičiaus teigimu, dėl tokių medžioklių nukentėjo medžiotojų vardas ir prestižas.
Vienu sovietmečio laikotarpiu, pagausėjus stambių medžiojamų žvėrių, prie medžiotojų ir žvejų draugijų buvo steigiami medžioklės ir žūklės ūkiai. Prieš 40 metų toks ūkis įkurtas ir prie Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Alytaus skyriaus. O jis veikė 10 metų.
Per šį laikotarpį draugijos Alytaus medžioklės ir žūklės ūkis kasmet valstybei ir eksportui pristatydavo apie 30 briedžių, 20 elnių, 200 stirnų, 400 šernų. Tai turėjo sumedžioti draugijos Alytaus skyriaus medžiotojai. Minimu laikotarpiu visus be išimties sumedžiotus briedžius ir elnius, apie 80 proc. sumedžiotų stirnų ir šernų buvo privalu atiduoti valstybei.
Kaip pažymėjo Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir priėmus naują medžioklės teisinį reglamentavimą, nebeliko prievolės medžioklės laimikius atiduoti valstybei.
Buvę Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos skyrių medžioklės ir žūklės ūkiai vėliau perregistruoti į individualias skyrių įmones. Pavyzdžiui, Alytuje atsirado individuali įmonė „Šernas“, jai perduotas čia veikusio medžioklės ir žūklės ūkio turtas, kuris neilgai trukus privatizuotas. Tokiu procesu užsiėmė ir kai kurie draugijos vadovai.
Taip Alytuje 1991–1993 metais iš draugijos balanso išnyko gyvenamasis pastatas ir gamybinė bazė Pirmajame Alytuje, Miškininkų gatvėje, transporto priemonės, šautuvai. Pirmajame Alytuje išsaugota tik šaudykla ir administracinis pastatas J. Tumo-Vaižganto gatvėje, kurortinėje miesto dalyje.
Kada pagerėjo draugijos reikalai?
V.Kucevičius sakė, kad po ilgo stagnacinio, Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai labai skausmingo laikotarpio reikalai pagerėjo tik 1997-aisiais, kai jos valdybos pirmininku tapo jau amžinybėn iškeliavęs Evaldas Dainauskas. Jis iš visų buvusių draugijos pirmininkų šiai organizacijai vadovavo ilgiausiai – 22 metus.
Atstatyta ir įteisinta draugijos šaudykla Pirmajame Alytuje, atnaujintos administracinės patalpos J. Tumo-Vaižganto gatvėje, kur įrengta mokymo ir medžiotojų kvalifikacijos kėlimo klasė. Dabar čia yra daug briedžių, elnių, danielių, stirninių ragų, šernų ilčių, įvairių žvėrių kailių, kaukolių, kitų medžioklės trofėjų pavyzdžių, o tai palengvina darbą draugijos lektoriams, kurie rengia kursus būsimiems medžiotojams.
Šiuo metu, prabėgus daugiau nei dvidešimt metų nuo draugijos turto atnaujinimo, V.Kucevičiaus pastebėjimu, jis prašosi kapitalinio remonto ir naujų sprendimų.
Draugija šiandien vienija 16 medžiotojų klubų ir būrelių, kurių medžioklės plotai – Alytaus ir Lazdijų rajonuose. Sausio 1-osios duomenimis, draugijai priklauso 456 medžiotojai. Deja, draugijoje žvejų nebeliko, jie – tik šios organizacijos pavadinime.
Kas šiandien yra medžiotojas?
Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos šimtmečio minėjime dalyvavęs Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Virginijus Kantauskas ėmėsi misijos apibrėžti, kas šiandien yra medžiotojas. Tai, jo teigimu, gamtos mylėtojas ir jos reguliuotojas bei pateikė konkretų pavyzdį – medžiotojų dėka išpuoselėta stirnų fauna.
Už tai, kad Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija gyvena meile gamtai, už šios draugijos siekius išsaugoti kultūringos ir gamtą tausojančios medžioklės idėjas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija šimtmetį mininčios Dzūkijos sostinės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkui V.Kucevičiui suteikė aukščiausią medžiotojų apdovanojimą – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės medžiotojo vardą. Tai buvo paskelbta minėjimo metu, o apdovanojimą patvirtinantį medalį V.Kucevičiui įteikė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas V.Kantauskas ir šios draugijos direktorius Laimonas Daukša.
Minėjime dalyvavęs Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas sakė, kad būti geru medžiotoju nėra lengva: „Kaip meras girdžiu priekaištų, medžiotojai dar vadinami mėsininkais, išbraidančiais laukus. Kaip medžiotojas, žinau, kad daug netiesos. Linkėčiau daugiau bendravimo su kaimo bendruomenėmis, nepavargti aiškinti, kas dabar yra medžioklė. O joje per pastaruosius dvidešimt metų – didelė pažanga.“
To paties linkėjo ir kitas minėjimo svečias, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus departamento direktorius Romas Černius, pabrėždamas, jog reikia šviesti žmones, kad šie medžiotojų nevadintų mėsininkais.
Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis, taip pat esantis medžiotojas, sveikindamas Alytaus medžiotojų ir žvejų draugiją šimtmečio proga, į susirinkusiuosius kreipėsi „sveiki, ginklo broliai, gamtos mylėtojai“ ir linkėjo teisingų šūvių, nes gamta neatleidžia klaidų.
„Į antrąjį gyvavimo šimtmetį žengiame su viltimi, kad medžioklė dar ilgus metus bus ne tik aistringas gyvenimo pomėgis, dovanojantis gamtos pažinimą, bet ir kiekvieno medžiotojo ir žvejo įsisąmoninta pareiga saugoti, puoselėti, gausinti medžiojamąją fauną, krašto miškų ir laukų turtus. Draugijos medžiotojų klubai ir būreliai, juose dabar ir anksčiau medžioję žmonės yra ta gyvastis, kuri leido nueiti ilgą šimto metų istorijos kelią“, – vylėsi ir kartu pasidžiaugė Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas V.Kucevičius.
