2013-10-06

Lilija Valatkienė

Su Meile amžinai

Meilė Lukšienė. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotr.

Meilė Lukšienė. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotr.

Tie, kuriems teko laimė pažinti profesorę Meilę Lukšienę, sakė, kad šios moters neviliojo aukšti postai, ji nemėgo liaupsių, niekada nešvęsdavo gimtadienių ir pasijusdavo nejaukiai, kai visi puldavo ją sveikinti. Tuo metu ji stengdavosi išeiti atostogų ir pabėgdavo iš Vilniaus, ypač nemėgo oficialių jai skirtų renginių.

Galbūt todėl atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos kūrėjos, literatūrologės, edukologės Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės buvo paminėtos tyliai. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje įvyko jos atminimui skirtas vakaras, surengta archyvinių dokumentų ir nuotraukų paroda, išleistas kalendorius. Artimieji ir bendražygiai padėjo gėlių prie profesorės kapo, parymojo prie plazdančių žvakučių be oficialių minėjimų, patoso ir kalbų. O tie, kas buvo su Meile anuomet, kuriant Tautinės mokyklos koncepciją, ir liko su ja amžinai.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai buvo perduotas visas Meilės Lukšienės archyvas. Pranešdamas šią žinią, bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas vylėsi, kad Meilė Lukšienė visada bus mūsų širdyse kaip drąsi, atkakli ir nepalaužiama pedagogė.

Sąjūdžio suvažiavime kalbėjusi M.Lukšienė neieškojo gražių epitetų. „Purvinais batais mumyse eina vergas, gimdydamas bailumą ir įtarumą... Mes privalome sugrąžinti sąžiningumą ir darbštumą“, – pacitavęs nemažą ištrauką iš legendinės kalbos, S.Narbutas priminė, kad tokius žodžius per Sąjūdžio euforiją galėjo tarti tik moralės autoritetas.

Apie šią įstabią moterį daug kalbėta, daug rašyta, ne visada teigiamai, nes ir ji pati, būdama tiesi ir tvirto charakterio, ne visus glostė paplaukiui. Kokia gi iš tiesų buvo Meilė Lukšienė, prisimena itin gerai ją pažinoję žmonės.

Kultūros istorikė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė: „Mama vis kartodavo, kad esi vertas tik tiek, kiek gali padaryti bet kokiomis aplinkybėmis.“

„Aplink mūsų šeimą spietėsi labai daug žmonių, tačiau patyrėme savotišką jų išsikristalizavimą, kurio pagrindu tapo bendras tikslas – darbas Tėvynei, siekis neišnykti kaip tautai. Po 15–20 metų iš tremties grįžę bičiuliai mūsų namuose galėjo nebijodami kloti tiesą į akis, čia buvo absoliutus pasitikėjimas ir sąžiningumas. O juk net ir 1988 m. iš po užstalės būdavo rašomi skundai ,tačiau mama atitinkamoms institucijoms akis išpūtusi tvirtindavo: „To negalėjo būti!“

Pamenu, tėvas ilgai sirgo, šeimai trūko pinigų. Bičiuliai išsidalino jo, dėstytojo ekonomisto, krūvį, o gautą atlyginimą atnešdavo tėvui. Anuomet nebuvogerovės siekiamybės, buvo solidarumas. Šiandien tai vadintume labdara.

Gyvenant darnioje ir supratingoje šeimoje atrodė, kad visas pasaulis yra be galo sąžiningas. Nepaprastos tėvų asmenybės spinduliavo visa jėga, mums skiepijo supratimą, kad gyvenimą kurti privalu pačiam. Mama vis kartodavo: „Esi vertas tik tiek, kiek gali padaryti bet kokiomis aplinkybėmis.“

Mama buvo žmogus orkestras. Ji nenuleido rankų net ir tuomet, kai sovietmečiu, apkaltinta nacionalizmu ir antitarybiškumu, buvo pašalinta iš universiteto.“

Literatūros tyrinėtoja, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė: „Šita protinga moteris sugebėjo būti dar ir laiminga.“

„Tokį įspūdį susidariau, peržiūrėjusi fotografijų parodą iš profesorės archyvo.

Meilė Lukšienės vardas mums buvo tarytum koks slaptažodis, burtažodis. Ji buvo ypatingas centras, apie kurį telkiasi žmonės. Literatūrologas, tautosakos tyrinėtojas Donatas Sauka suformavo man įspūdį, kad reikia galvoti apie žmogaus dvasines kastas ir jokioms revoliucijoms nekyla rankos jas išlyginti.

Tautos kultūros esminė gija yra švietimas. „Kilti, keltis, šviestis“, – sakė Imanuelis Kantas 1784 m. O po 200 metų Meilė Lukšienė paragino pasikliauti žmonių pozityvumu. Mokėjimas telktis sukuria bendruomenes. Gal po kurio laiko jos tampa ne tokios svarbios, tačiau norisi tikėti, kad dar turime tos aukštosios dvasinės kastos žmonių, vedančių mus į priekį. Noriu tikėti, kad jie niekada neišnyks.

Labai prasmingas yra mūsų tautinės švietimo reformos kūrėjos šimtmečio minėjimas, ypač turint galvoje, kad praėjo 200 metų nuo I.Kanto epochos. Ne veltui D.Sauka yra pasakęs, kad tai buvo autorinė M.Lukšienės švietimo reforma.“

Filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras  Romualdas Ozolas: „Turime išlaikyti M.Lukšienės užduotą egzaminą.“

„1957 m. atvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą, ir iš šaltuku dvelkiančios vidurinės mokyklos patekau į M.Lukšienės kursą. Nelengva ten buvo moterims ir tarp savų, ir svetimų. Visi, kas klausydavosi M.Lukšienės paskaitų, patirdavo šios asmenybės skleidžiamą šviesą, apie lietuvių kalbą ji kalbėdavo kaip apie literatūros kūrimo priemonę. Ji mokė mus gyventi ir išgyventi tuo gūdžiu laikotarpiu.

Vėl sutikęs M.Lukšienę Sąjūdyje, turėjau jau daugiau proto, nuovokos ir priėmiau savo buvusią dėstytoją kaip žmogų, turintį raktą į mūsų ateitį. Ji man buvo istorija grynu pavidalu.

Kiek kalboje būname, tiek ir esame tauta. Viskas prasideda čia, prie tavo upeliuko, ant tavo žemės lopinėlio. Kol neturi šito pagrindo po kojomis, esi niekas, kaip tas šapelis... Meilė Lukšienė dirbo sunkiai, su tikru atsidavimu. Meilė Lukšienė mums visiems yra pavyzdys, kriterijus, ir mes turime išlaikyti jos užduotą egzaminą.“

Kultūros istorijos tyrinėtojas, Lietuvos kultūros ir švietimo ministras (1990–1992 m.)   Darius Kuolys:  „Meilė Lukšienė nepaisė jokių partinių konvencijų ir ragino visus dirbti tautos švietimui.“

„Pamenu, kai sveikinome ją su 75-uoju jubiliejumi, aš buvau visiškas piemuo, o ji – kultūros šviesulys mūsų jaunajai kartai. Atsikovojus nepriklausomybę, tuomet jau laisvame Vilniaus universitete kartu su Donatu Sauka susirinko profesorės, kažkada išguitos iš čia dėl savo pažiūrų, tęsti pradėto darbo. M.Lukšienė buvo kategoriška, valdžioje sėdintiems nesusipratėliams dažnai taikydavo „su tais beviltiška kalbėtis“ frazę. Jai reikėjo paklusti, ir taškas, ji dalijo direktyvas ir tam negalėjai pasipriešinti.

Pavyzdžiui, M.Lukšienė kategoriškai teigė, kad bažnyčios į mokyklą įsileisti negalima. Jos nepasitikėjimas motina bažnyčia ir demokratinis požiūris itin nepatiko iš tremties grįžusiems radikalams, kurie kovojo už tai, kad tikyba mokyklose būtų privaloma. Reikėjo atrasti visus tenkinantį sprendimą. Patikėkite, kad kardinolą Vincentą Sladkevičių įtikinti buvo lengviau nei Meilę Lukšienę.

Antras opus klausimas, man būnant švietimo ministru, tapo sugyvenimo su lenkais reikalai. M.Lukšienė politiką suvokė klasikine prasme, nepaisė jokių partinių konvencijų ir ragino dirbti visus tautos švietimui. Pasitelkusi autoritetus – profesorę Vandą Zaborskaitę, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį – gebėjo įtikinti net patį Lietuvos Prezidentą Algirdą Brazauską. „Ar atsilaikysime?“ – toks buvo pagrindinis M.Lukšienės rūpestis atkūrus nepriklausomybę.“

Ugdymo plėtotės centro metodininke, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų Violeta Jonynienė :  „Anot M.Lukšienės, laisvę Lietuvoje reikia pradėti kurti nuo švietimo ir kultūros pamatų.“

„Kai buvo kuriama Tautinės mokyklos koncepcija, M.Lukšienė pakvietė ir mane prisijungti. Tautinės mokyklos idėja užgimė po Michailo Gorbačiovo perestrojkos paskelbimo,1985-aisiais. Lietuvai buvo leista 25 proc. ugdymo turinio formuoti savo nuožiūra. O mums norėjosi dar daugiau!

M.Lukšienė inicijavo pradėti mūsų tautinę švietimo reformos pradžią. Nepaisydama slogaus meto, kvietė kurti savo tautinę mokyklą be jokių nuolaidų. Ji tikino, jog antraip neturėsime ateities: būtent nuo švietimo ir kultūros pamatų reikia kurti laisvę Lietuvoje.

Meilės Lukšienės ir jos bendražygių kurtos Lietuvos švietimo koncepcijos Seimas taip ir nepatvirtino. Dėl to Seimui, paskelbusiam 2013-uosius Meilės Lukšienės metais, šiandien derėtų stipriai susigėsti, o jo nariai išsako tik apgailestavimą... Seimas paprasčiausiai nepripažino Koncepcijos kaip įstatyminio dokumento, formaliai buvo pasakyta, kad koncepcijų jis nesvarsto ir netvirtina, esą Seimas tvirtina tik įstatymus. Koncepcija – tai švietimo pertvarkos kryptis, ir jeigu tada būtų besąlygiškai laikomasi tos krypties valstybės mastu, galbūt šiandien būtume gyvenę kitaip.

Galiu paliudyti, kad mes, apsukę ratą, sugrįžtame prie Meilės Lukšienės idėjų, į vertybinių žmogaus nuostatų brandinimą. Suvokėme, kad reikia ne tik mokyti matematikos ir kitų dalykų, bet ir nepamiršti žmogaus, kuris mokykloje auga, bręsta, o kartu turtėja ir mūsų tautos ateitis.“

Apie Meilę Lukšienę

Iš garsios Lietuvos kultūros veikėjų giminės kilusi Meilutė Julija Lukšienė-Matjošaitytė gimė 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete įgijo lietuvių literatūros istorijos, lietuvių kalbotyros, prancūzų literatūros, pedagogikos specialybes, apgynė humanitarinių mokslų daktaro ir socialinių mokslų habilituoto daktaro disertacijas.

Meilė Lukšienė – daugybės švietimo srities knygų autorė ir bendraautorė, yra dirbusi mokytoja,dėstytoja, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja.

Sovietmečiu apkaltinta nacionalizmu bei antitarybiškumu ir dėl to pašalinta iš universiteto, vėliau ji buvo priimta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. Buvo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė bei viena iš Lietuvos švietimo reformos kūrėjų.

2004 m. M.Lukšienė apdovanota UNESCO Jano Amoso Komenijaus medaliu, vienu prestižiškiausių UNESCO apdovanojimų, skiriamu už ypač svarbius nuopelnus švietimo srityje. Mokslininkei taip pat suteikti Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiojo kryžiaus (2003 m.) bei Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklo (2007 m.) apdovanojimai.

Prof. Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės paskelbtos UNESCO 2013 m. minima sukaktimi. Dėmesys šiai visuomenės veikėjai skiriamas už itin svarbų vaidmenį vystant modernią švietimo sistemą bei ugdant demokratišką lietuvių bendruomenę.