Į šį įvykį norėčiau pažvelgti kiek iš kitos pusės, nevertindamas Vengrijos išdarinėjamų politinių viražų Ukrainos atžvilgiu. Vis dėlto Vengrija yra ES ir NATO narė. Atsižvelgus į tai, būtų įdomu sužinoti, kokia būtent kaltė yra skiriama vengrų karinei žvalgybai. Manau, kad turbūt visos karinės žvalgybos domisi karo situacija Ukrainoje. Neturėdamas išsamios informacijos, nesiimčiau svarstyti apie tai plačiau. Tiesiog reikia sulaukti galutinio Vengrijos veiksmų įvertinimo.
Na, nežinau, ar ir mes galėtume kažko iš tos situacijos pasimokyti: karinė žvalgyba yra karinė žvalgyba. Kitaip sakant, širma užtraukiama, ir kai kurie veiksmai nėra viešinami. Juk žinome, kad vienos ar kitos šalys vykdo viena kitos atžvilgiu žvalgybinę veiklą. Jei kažką pagauna – nieko nepadarysi, tada tenka diplomatinėmis priemonėmis bandyti vienaip ar kitaip tokį incidentą užglaistyti. Žinoma, nereikia būti naiviems, informacija apie užsienio šalis yra renkama, visos ambasados akredituoja gynybos atašė. O jie yra oficialūs tokios informacijos rinkėjai kiekvienoje šalyje, kurioje veikia atitinkamos valstybės ambasados. Gynybos atašė pagal savo pareigas turi domėtis šalies, kurioje jis dirba, gynybiniais dalykais, renka atitinkamą informaciją. Čia nėra nieko nusikalstamo. Žinoma, jei diplomatas peržengia „raudonąsias linijas“, jis gali būti paskelbtas nepageidaujamu asmeniu ir išsiųstas iš šalies.
Ar ES ir NATO narėms nėra draudžiama vykdyti žvalgybos veiksmus prieš sąjungininkus? Ne, tokie dalykai nėra apibrėžti tarptautiniais susitarimais. Bet kuriuo atveju žmonės turėtų žinoti, kaip elgtis, jei pajustų, kad užsienio atstovai domisi su mūsų nacionaliniu saugumu susijusiais dalykais, bando padaryti įtaką ar net ir verbuoti. Tiesiog reikia būti budresniems, pilietiškesniems, jei kyla įtarimų dėl kažkieno užduodamų klausimų ar prašymų už atlygį atlikti kokias nors paslaugas. Tokiais atvejais, manau, kiekvienam turėtų kilti natūralus susirūpinimas, kokiu tikslu tai daroma, ar tokiais veiksmais nebandoma susilpninti mūsų valstybę.
Nemanau, kad tai galėtų būti užuomina Lietuvai nacionalinio saugumo požiūriu, neva šnipai gali kalbėti ne tik su rusišku akcentu. Jei kalbėtume apie esmę, tai reikia pasižiūrėti, kokio pobūdžio buvo tas šnipinėjimas. Įtampa tarp Vengrijos ir Ukrainos yra sena. Į viešumą tokie dalykai iškilo dar 2017 metais, kai situacija tapo tikrai gana aštri. Buvo abiejų pusių pasisakymai apie tai, kad ji dirbtinai eskaluojama, tačiau įtempti santykiai išliko iki šios dienos. Lig šiol neaišku, ar bus dvišalės Vengrijos ir Ukrainos derybos, ar jų nebus. Tai Vengrija jų atsisako, tai Ukraina. Kitaip sakant, įtampa tarp jų tikrai egzistuoja. Tikra ar dirbtinai kurstoma, jau kitas dalykas. Išties jaučiamas konkretus priešiškumas. Ukrainoje, Užkarpatėje, gyvena didelė vengrų bendruomenė. Suprantama, kad buvo vykdomi žvalgybos veiksmai. Ir, manau, jau ne vienus metus. Juk kiekvienos šalies žvalgybos struktūros dirba pagal tos valstybės interesus, o ne pagal kokius nors bendrus ES ar NATO nurodymus. Tuo labiau kad Ukraina nėra jų narė. Ta žvalgyba vyko visą laiką nuo įtampos procesų pradžios.
Tačiau mane šioje istorijoje labiau domina kitas dalykas: paprastai, jei nenorima gilinti priešiškų santykių, tokie dalykai neviešinami. Paprastai valstybės nepraneša apie tokias operacijas. Jei išaiškinamas po diplomatine priedanga dirbęs asmuo, jis tyliai išsiunčiamas. Taip stengiamasi vengti konfrontacijos. Dabar, kai paskelbtas šnipinėjimo Ukrainoje faktas, jį jau reikia laikyti tam tikro diplomatinio priešiškumo demonstravimo ženklu. Sprendimas dėl priešiškumo parodymo čia yra esminis dalykas. Jei demonstruojamas priešiškumas, tai jau aišku, kad Ukraina palaikomojo balso iš Vengrijos dėl stojimo į ES nesulauks, kol ją valdo Viktoro Orbano vyriausybė. Aš šiek tiek stebiuosi. Jeigu vis dėlto norima turėti Vengrijos pritarimo balsą, Ukrainai reikėjo tą šnipinėjimo reikalą išspręsti tylomis. Tačiau viskas priklauso nuo politikos: vadinasi, Kijevas vis dėlto apsisprendė tą padaryti. Toliau būtų galima svarstyti – gal su kažkuo pasitaręs? Va čia tai tikrai gana įdomu.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
