Vertės matas – tėvų piniginė

Iš kiekvieno – pagal galimybes

Viena penktokė taip rinkosi svečius į gimtadienio šventę: „Violetą būtinai reikia pakviesti. Nors su ja ir nedraugauju, bet ji visiems visada dovanoja brangias dovanas.“

Dažnai būtent bendraamžiai savo elgesiu gadina gerai aprūpintų šeimų vaikus. Iš pradžių toks vaikas nuoširdžiai vaišina visus saldainiais, tačiau vėliau, pastebėjęs nesveiką kitų susidomėjimą, ima riesti nosį. Kasdien mokykloje klostosi situacijos, kurios verčia prisiminti savo tėvų piniginę. Vieniems tai kelia pasididžiavimą, kitus skatina pasijusti menkais.

Neretai ir mokytojų požiūriui į mokinius turi įtakos socialinis tėvų statusas, jų einamos pareigos.

Nuostabu, jeigu tėvai gali materialiai prisidėti prie mokyklos gerovės. Tačiau neretai mokymo įstaigai naudingų tėvų vaikai mokykloje atlaidžiau vertinami, su jais kalbama švelnesne intonacija.

Bendraklasiai tai greitai pastebi. Neteisybės jausmas žadina neapykantą arba nepilnavertiškumo kompleksą, kartais – kūrybišką melą apie „kietą“ tėtušį. Ypač kenčia paaugliai.

Tariama gerovė

Socialinių sluoksnių skirtumai mažiau pastebimi privačiose mokyklose – juk čia renkasi pasiturinčių tėvų vaikai. Suprantama, ir tarp jų kyla pokalbių apie tai, „kas mano tėvas“.

Pedagogų kolektyvas suinteresuotas išlaikyti kiekvieną mokinį, todėl net negabiausias retai išgirsta nemeilų žodį. Tai padeda klasėje sukurti palankią atmosferą, kupiną savitarpio pagarbos ir lygiateisiškumo. Tačiau psichologai mano, kad „rožinis“ mokyklinis gyvenimas formuoja iškreiptą realaus gyvenimo vaizdinį. Vaikai apie save būna pernelyg geros nuomonės, o vertindami kitus dažnai iškelia ne žmogaus gerąsias būdo savybes, bet pragmatiškumą.

Kita vertus, ir privačioje mokyk­loje gali susiklostyti situacija, kai koks nors mokinys yra atstumiamas, pavyzdžiui, tai gali būti nemokamai čia besimokantis pedagogų vaikas.

Piniginių kova

Socialinė nelygybė visada buvo aštresnė mokyklose su sustiprintu užsienio kalbos mokymu. Jos laikomos prestižinėmis, tad tėvai neretai stumia ten vaikus nepaisydami, ar jie turi gabumų kalboms. Tokioje mokykloje viename suole gali sėdėti stambaus verslininko dukra ir paprasto mechaniko sūnus.

Pelnyti pagarbą galima arba tėvų, arba savo proto sąskaita. Tokių, kurie neturi nei vieno, nei kito, dalia nepavydėtina. Nepaisant išorinės gerovės, naujausių metodikų ir vadovėlių bei kvalifikuotų specialistų pastangų, mokymasis tokioje mokykloje gali virsti rimtu išbandymu vaikui, kartais netgi kova dėl išgyvenimo.

Kaip apsaugoti vaiką?

•  Išaiškinkite savo vaikui socialinės nelygybės problemą, padėkite jam pasiekti vidinę pusiausvyrą. Kuo anksčiau jis išmoks gyventi įvairiuose visuomenės sluoksniuose, tuo lengviau jam bus ateityje.
•  Nepamirškite, kad vaikas – jūsų veidrodis. Jeigu tvirtinate, kad žmones reikia vertinti ne pagal kišenę, o pagal protą, nesišaipykite iš kaimyno seno automobilio.
• Kišenpinigiai reikalingi bet kurio amžiaus moksleiviui, tačiau suma turi būti tokia, kad ją gavęs net ir gerai aprūpintas vaikas suprastų, jog pinigai uždirbami.
• Galvodami, kaip aprengti mokinį, atminkite: daug lemia ne pinigai, o skonis. Mokyklinė apranga turėtų būti kukli ir patogi. 
• Sūnui paaugliui atrodo, kad negalite jo tinkamai aprūpinti? Galite atsakyti: „Mokykis! Pasiek gyvenime daugiau negu aš!“