Saulėlydis nebūna vienodas

Namiškiai tik pasisveikina, paklausia kaip sveikata, ir vėl visi pasineria į savo darbus. O močiutė kartais net garsiai atsidūsta – aš čia niekam nereikalinga... Deja, tai lyg ir tiesa: net pasikalbėti su močiute šeimynykščiams nelabai norisi: močiutė „prikimba“ ir nepaleidžia, kol neišpasakoja visų savo gyvenimo istorijų. Arba puola visus mokyti, kaip reikėtų teisingai elgtis ir gyventi. Ji dažnai užmiršta, ką jau pasakojo, ir vėl iš naujo pradeda.

Šeimos narius graužia sąžinė, kad jie per mažai dėmesio skiria senolei, kad ši pasijunta nereikalinga.

Visuomenės požiūris į senatvę dvejopas: viena vertus, tai yra poilsio metas (juk ir išeinantįjį į pensiją išleidžiame „į užtarnautą poilsį“), antra vertus – gesimo, nevisaverčio egzistavimo periodas.

Senkant žmogaus fizinėms ir psichinėms galioms, priklausomybė nuo aplinkinių tampa neišvengiama. Ateina toks metas, kai senas žmogus nebegali pasikliauti vien savimi, ir jam reikia kitų pagalbos. Atrodytų, senatvėje daugelis žmonių patiria tuos pačius sunkumus ir panašiai išgyvena šį amžiaus tarpsnį. Tačiau iš tiesų senatvė nebūna vienoda. Dalis senų žmonių geba lanksčiai prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, netgi gyvenamosios vietos pakeitimo ir bet kokią pagalbą, palaikymą iš šalies priima natūraliai, nesidrovėdami. Tačiau kitiems senatvė yra tragiškas laisvės ir nepriklausomybės praradimas, žeidžiantis, mažinantis savo vertės jausmą, keliantis kaltės jausmą dėl nenaudingumo ir naštos aplinkiniams.

Seniems žmonėms labai svarbus gyvenimo įprasminimas. Senatvę lengviau pakelia tie, kurie prabėgusį gyvenimą, savo nugyventus metus ir nuveiktus darbus vertina teigiamai. O tie, kurie savo gyvenimą vertina blogai, išgyvena tuštumos, beprasmiškumo, nevilties jausmus. Kalbėdami su močiute, vaikai turėtų nepamiršti priminti senolei jos nuveiktus darbus, ilgametį rūpestį namais ir šeima, padėti suvokti, kad jos gyvenimas nebuvo tuščias, beprasmis, o vaikai ją gerbia ir yra dėkingi už duotą gyvybę ir meilę. To nereikia kartoti kasdien, tačiau kartkartėmis pasakyti būtina.

Pastatykime jaunystės nuotrauką

Ką galime padaryti, kad šalia esantis senas žmogus jaustųsi mylimas? Užsienio globos namuose šalia tų namų gyventojo lovos neretai padedama jo jaunystės fotografija. Pastatykime namuose matomoje ir garbingoje vietoje močiutės nuotrauką, kad visi šeimos nariai matytų, kad šis senas žmogus taip pat buvo jaunas, gražus, pilnas polėkio, spindinčiomis akimis. Vėlesnės senelės nuotraukos galbūt primintų kitiems šeimos nariams jų vaikystę, tuos laikus, kai senolė dar buvo jauna, kai juos augino, mylėjo ir aplinkiniams buvo labai reikalinga.

Kaip atžalas išmokyti pagarbiai bendrauti su senu žmogumi? Anūkams geriausias pavyzdys – tėvų bendravimas su senole. Matydami suaugusiųjų pastangas bent kelias akimirkas skirti senolei, jie gali mokytis atidumo, bendravimo su senais žmonėmis. Ir atvirkščiai – jei senolė bus negerbiama ir neišklausoma, deramo dėmesio sau negalima tikėtis ir iš savo vaikų.

Svarbiausia laikyti seną žmogų asmenybe, kuri turi teisę reikšti ir neigiamus jausmus (pyktį, neviltį), pripažinti visas gerąsias ir blogąsias jo savybes. Nesistenkime kiekviena proga vadovauti senam žmogui, primygtinai piršti jam savo nuomonę. Kiek įmanoma dažniau leiskime jam pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui, nusivežę senolę į parduotuvę, vaikai ar anūkai neturėtų nuspręsti už senolę, ką jai įsidėti į pirkinių krepšį. Jei manome kitaip, galime pasiūlyti, patarti, tačiau būtinai ramiai ir taktiškai.

Močiutės apgyvendinimas senelių namuose galėtų būti geras sprendimas, tačiau su viena griežta sąlyga: močiutė, daugybę kartų apgalvojusi, turi pati nuspręsti, kad senelių namuose jai bus geriau. Jei sprendimą iškeliauti iš savo įprastos aplinkos priims artimieji, o senas žmogus atvirai ir savo viduje priešinsis tokiam sprendimui, kad ir kiek metų jis gyventų tuose namuose, prie pokyčių gali taip ir neprisitaikyti. Būtina išgirsti seno žmogaus nuomonę, pabandyti suprasti jo baimes, nuogąstavimus ir nerimą. Ir gerbti jo pasirinkimą.

Ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonų centruose steigiami pagyvenusių žmonių dienos centrai, kur žmonės kartu praleidžia dieną bendraudami, užsiimdami mėgstama veikla, o vakare grįžta į savo namus. Tai taip pat gali būti sprendimas, kaip padėti šalia esančiam senam žmogui prasmingiau nugyventi savo saulėlydį.