Nenoriu būti balta varna

„Beveik kasdien išgyvenu stresą, - rašo jauna moteris, - užlipa kas nors ant nuospaudos autobuse, atėjusią į darbą pabara viršininkas, paslaugi bičiulė pašnibžda naujausią „anekdotą“ apie mane pačią, namuose tiesiai į širdį taikosi konfliktiškas paauglys, o ką kalbėti apie mano ir Jo tarpusavio santykius. Būna dienų, kai gyventi nesinori. Štai ir šiandien – darbo diena prasidėjo kavos ritualu, kurį papuošė savotiški meksikietiški serialai: ar girdėjote, kad? ar matėte, kas? kaip jis/ji galėjo? Nuo panašių tuščių šnekų pavargstu labiau nei nuo darbo. Iškyla dilema – bendrauti ar nebendrauti su žmonėmis, su kuriais tave, nori tu to ar ne, sieja dalykiški santykiai? Jei užsisklęsi savyje, būsi apkaltinta, kad šaliniesi kitų, esi išdidi. Nesinori būti balta varna.“

Nuoširdumo mažėja kiekvieną dieną

Pamąstykime, kokie esame, ar mums reikia tų pasikalbėjimų, ką jie duoda, kokių emocijų prisipildome? Jei girdėdami bendradarbių pašaipas jaučiame nerimą ir įtampą – tai griaunantis bendravimas. Jei jaučiame pritarimą, mus sieja bendri interesai - tarkime, menas, politinės pažiūros. Tada neformalusis bendravimas ne tik pasiteisina, bet ir praturtina.

Ji buvo kitokia

Vieno psichologo klientė lankė psichoterapijos seansus net trejus metus. Ji buvo graži moteris, be to, kolektyve pati jauniausia. Išsilavinusi, aukštos kvalifikacijos specialistė lenkė net savo viršininkus. Kažkada puikiai mokėsi, daug pasiekė įvairiose srityse. Ir štai pakliuvo į kolektyvą, kuriam buvo vadovaujama piramidės principu: tarp viršininko ir pavaldinių – griežti, autoritariniai santykiai, už bet kokią smulkmeną – baudos, dažnai nepelnytos, viešos. Nei vienas žmogus tokiame darbe nesijaustų saugiai. Iki tol buvęs pažiba, staiga pasijunta bevertis, neturintis iniciatyvos, gniuždomas. Tai sukelia didelį stresą.

Nepaisant visko, psichologas bandė jai įpiršti mintį, kad reikia integruotis į kolektyvą, bent į tą dalį, į kurią ji savo išsilavinimu ir kvalifikacija gali lygiuotis. Deja, moteriai sekėsi sunkiai. Ji susigūždavo prie savo darbo stalo, neatsiliepdavo į kolegų šnekas apie orą, netikusią direktorę ar politikus, atsisakydavo kavos pertraukėlių. Jos nesuprato nei viršininkai, nei bendradarbiai. Ko gero, jos net nemėgo.

Apsisprendė ir išėjo

Moteris parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo. Apsispręsti nebuvo lengva. Ir ne todėl, kad ekonominė situacija verčia žmogų būti atsargų – ji turėjo iš ko gyventi. Moteris suvokė, kad niekada negalės susitaikyti su barbariška darbdavių politika, jausis blogai, taigi ir toliau save žalos. Vis dėlto ji subrendo, sustiprėjo, ėmė labiau pasitikėti savimi. Susirado ne prastesnį, jos kvalifikaciją atitinkantį darbą.

Minia trokšta naujienų

Jei viskas gerai, neformalūs santykiai yra energijos bei sveikų emocijų šaltinis. Jie padeda pačiam darbui, ypač kuriant. Tačiau kartais esame panašūs į minią, ištroškusią naujienų. Ką gi, atėjome iš tokios visuomenės, kurioje individas buvo niekas, o ir daugybė temų buvo tabu. Apie ką žmonės galėdavo kalbėtis, jei ne apie savo pačių apatinius baltinius? Taip ir išsivystė samprata: jei jau kolektyvas, tai viskas atvira – išversk savo paslaptis ant stalo.

Tačiau taip gyvensime, ko gero, neilgai. Jau nebemadinga klausti, kiek uždirbi ir su kelinta žmona gyveni.