Neleiskite baldui prasitarti

Įstaigose dirbančios moterys ir merginos į savo darbo stalą žvelgia ilgiau negu į bet ką kitą gyvenime, tad stengiasi jį bent kiek pagražinti, suteikti individualumo. Vis dėlto tam tikras apdairumas čia nepakenktų.

Žaismingoji dama

Stalas apkrautas minkštais žaisliukais, apstatytas įvairiaspalviais segtuvais, su gražia monitoriaus užsklanda, ryškiais lipdukais...

Darbo vieta skelbia: „Mylėkite mane už tai, kad aš išdykusi, linksma ir moteriška.“ Iš tikrųjų ne visai taip: veikiausiai tai žmogus, siekiantis manipuliuoti kitais, priversti paklusti savo valiai. Toks asmuo moka išsisukti nuo ne itin malonių užduočių, stengiasi viršininkui atrodyti silpnas.

Kiti su tokia bendradarbe mielai paplepa, tačiau vengia rimtesnių darbo santykių. Tiesioginis viršininkas taip pat neskiria atsakingų užduočių ar papildomų darbų. Tokia pozicija nesuteikia galimybės tobulėti. Prireikus mažinti etatus, dėmesys gali būti nukreiptas pirmiausia į žaismingąją damą.

Šeimos žmogus

Ant darbo stalo – giminaičių ir draugų nuotraukų rikiuotė, vyro dovanotas atvirukas, vaikų piešiniai. Visa tai aplinkiniams neleis pamiršti, kad moteris turi šeimą.

Ji signalizuoja pasauliui: „Mes – viena šeima!“ Kita frazės pusė pritaikoma sau – „O kas ne su mumis, tegul keliauja savais keliais.“ Tokia darbuotoja jaučia atsakomybę draugams ir artimiesiems, sugeba tiksliai nustatyti momentą, kai reikia atidėti darbą ir pradėti tvarkyti šeimos reikalus. Ji vengia tarnybinio flirto, kad neapsunkintų sau gyvenimo, globoja įstaigos naujokus ir palydi į pensiją pagyvenusiuosius.

Bendradarbiai stengiasi susidraugauti, dalijasi darbo problemomis, kviečiasi į svečius. Tačiau viršininkai mano, kad per šeimos ir asmeninius rūpesčius tokia darbuotoja nepajėgs atlikti rimtesnių užduočių. Krizės metu ji rizikuoja patekti į atleistinų darbuotojų sąrašą.

Atspėkite, kas esu

Švarus ir tuščias darbo stalas, ant kurio – tik būtiniausios neutralių spalvų smulkmenos.

Darbo vietos savininkė skelbia: „Aš esu uždaras ir sausokas žmogus, tačiau manimi galima pasikliauti.“ Prireikia nemažai laiko, kol su kolegomis užsimezga draugiški santykiai. Tokio žmogaus pasitikėjimo reikia nusipelnyti. Ryšiai su bendradarbiais išlieka dalykiniai.

Slapukė nėra kolektyvo siela, nors darbe yra gerbiama. Bendradarbiai neužsuka pasidalyti savo asmeninėmis problemomis, tačiau kreipiasi patarimo darbo klausimais, mat jaučiasi... priklausomi. Ji niekada nemeluos viršininkui, kad vieną ar kitą jo ieškomą darbuotoją „ką tik matė įstaigoje“.

Viskas aukštyn kojomis!

Ant darbo stalo – šūsnys popierių, sudžiūvusių gėlių, atmintinių, praėjusių metų kalendorius, prakąsta bandelė...

„Tai mano kiaulidė, ir aš joje gyvenu“, – galima apibūdinti tokį vaizdą. Gali būti, kad stalo šeimininkė yra kūrybiška asmenybė, kurios galvoje idėjų kur kas daugiau negu laiko joms įgyvendinti. Ji tiesiog „plėšoma į dalis“, tad noras nešvaistyti laiko popieriams tvarkyti yra suprantamas. Tačiau chaosas ir netvarka gali byloti kitką: „Esu labai užimta, niekaip nesuspėju – tegu niekas nesiartina ir nieko neprašo.“

Tačiau viršininkas nekreipia dėmesio į siunčiamus signalus. Jis ant darbo stalo palieka raštelį su dar vienu įpareigojimu. Jis šventai tiki, kad ši darbuotoja sugebės rasti keletą laisvų valandų ir viską atliks taip, kaip reikia. Tiesa, pasitaiko ir taip, kad „kiaulidės“ savininkė viršininkui neįtinka: ji nesugeba susigaudyti savo popieriuose, ką jau kalbėti apie darbo užduotis. Nedidelė paguoda, kad būtent apie šį stalą sukasi visas kolektyvo gyvenimas, o įstaigos vyrus jaudina šios moters kvepalai. Taigi pats laikas atsisveikinti su viskuo, kas nereikalinga, o kvepalus paslėpti rankinuke.