Michael J. Froese: Perdegę?!

Staiga viskas pasikeitė

Po 1989 metų Permainos (turima galvoje Berlyno sienos griuvimas ir Rytų bei Vakarų Vokietijų susijungimas, – vert.pastaba ) ir Rytų Vokietijoje, ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos okupuotose šalyse įvyko esminių pasikeitimų beveik visose gyvenimo srityse. Šitų pokyčių centre – darbas, profesija ir egzistencija.

VDR buvo laikoma pirmąja „vokiečių darbininkų ir valstiečių valstybe“. Jau šioje formuluotėje pabrėžtinai išaukštintas darbas. Darbas buvo ta tikroji vieta, kurioje atsiskleisdavo (socialistinė) asmenybė. Žodžio darbas vidinė reikšmė buvo proletariška: tai – „klasikinis“ pramonės darbininkas, kuris savo veikloje yra „disciplinuotas, sumanus ir stiprus, taip pat ir protingas bei kultūringas“. Netgi jei darbininko įvaizdis laikui bėgant ir keitėsi: nuo šeštojo dešimtmečio, kuomet ypatingos svarbos buvo kalnakasys arba šaltkalvis, iki aštuntojo dešimtmečio, kai veikiau svarbiausiais tapo inžinierius arba architektas, – išliko darbininko kaip kultūros nešėjo idealas. Šis idealizuotas darbininko įvaizdis iš esmės atitiko taip vadinamo naujojo socialistinio žmogaus tipą.

Žlungant socializmui darbo reikšmė ir specifika iš esmės pasikeitė. Daugiau nebeegzistuoja konstitucijos garantuojama teisė į darbą. Atvirkščiai: Rytų Vokietijos žmonių gyvenime nedarbas tapo liūdna konstanta (2008-ųjų birželį nedarbo lygis siekė beveik 13%). Šis skaičius yra dvigubai didesnis, negu senojoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Ankstesnioji autoritarinė valstybė kontroliavo beveik visas gyvenimo sritis, tačiau ji jautėsi galinti pasirūpinti „savo dirbančiaisiais“. Šiandien žmonės turi būti patys atsakingi už savo gyvenimą. Tuo pačiu metu prasidėjo ir viso visuomeninio gyvenimo komercionalizavimas. Pinigų vaidmuo staiga tapo labai svarbus. Individui atsirado daug naujų galimybių organizuoti savo gyvenimą, įgijus laisvę keliauti, reikšti savo nuomonę, kai nebeliko visokeriopos valstybės kontrolės. Tačiau reikia įveikti ir praradimus, kurie yra svarbūs. Darbo vietos saugumas yra svarbiausias iš čia minimų faktorių. Kadangi darbovietė buvo kartu ir socialinės veiklos vieta, kurioje kolektyvas maloniai įsitaisydavo ir ko šiandien daugiau nebėra, skundžiamasi sumažėjusiu darbo efektyvumu ir rezultatyvumu.

Po 1989-ųjų Permainos tuometinio socialistinio lagerio žmonės tarsi laiko mašina pateko iš industrinės į paslaugų visuomenę, kuri Vakaruose jau buvo pamažu susiformavusi jau nuo aštuntojo dešimtmečio. Visų pirma sugriuvo, buvo supirkinėjamos arba po kiek laiko likviduojamos pramonės įmonės, kuriose dirbo dauguma Rytų Vokietijos gyventojų. Pradėta masiškai atleidinėti žmones, kurie iki tol gyveno turėdami tokius įprastus darbinius santykius ir jų pagrindu buvo susikūrę savo identitetą. Taip nuo 1991 iki 1995 metų visoje Vokietijoje kas trečias pramonės įmonės dirbantysis neteko darbo. Šiuo metu ekonomiškai stipriausiame Rytų Vokietijos regione Saksonijoje apie 2/3 dirbančiųjų įsidarbinę paslaugų teikimo srityje, apie 1/3 – gamyboje ir tik 2,5% užsiima žemės ūkio ir miško pramonės veikla.

Tuo metu daugelis dirbančiųjų vienoje darbovietėje turi mažų mažiausiai iš dalies besikeičiančias darbo sąlygas. Pavyzdžiui, BMW savo darbuotojams siūlo daugiau kaip 100 įvairių darbo grafikų variantų. Bet tai nėra toks jau dažnas reiškinys. Daugelis žmonių turi palikti savo tėvynę ieškodami darbo. Nuo 1989 m. apie trys milijonai buvusių VDR piliečių išvyko į Vakarus. Tarp jų ypač daug jaunų moterų, turinčių gerą išsilavinimą, todėl kai kurie sociologai šio santykinai imant moterų trūkumo Rytų Vokietijos miestuose priežastimi laiko dešiniųjų radikalų veiklą. Kiti „uždarbiauja“ , kad galėtų egzistuoti. Taigi įprasti ilgalaikiai darbo santykiai nyksta ir formuojasi nauji, „sudurstytos“ darbinės biografijos santykiai (Patchwork Lebenslaufen).

Daugelis bando laimę ir ima dirbti savarankiškai, tačiau ne visiems sekasi. Dėl trūkstamos patirties kapitalistinėje ūkinėje veikloje, klaidingų sprendimų versle, neturint nuosavo kapitalo ir patiriant naujosios „klientūros“ nepasitikėjimą, kai kurie iš jų patyrė daug vargo arba buvo visiškai sužlugdyti.

Apie psichologinį 1989-ųjų permainų perdirbimą

Kas vyksta žmogaus psichikoje, kai jis turi įveikti esminį sistemų pasikeitimą, tokį, koks įvyko 1989-1990-aisiais? Kaip į tas permainas reagavome mes, atskiri individai? Žinoma, labai skirtingai. Ir iki šiol dar vargu ar tai yra ištirta sistemiškai. Gaudami pilietinių laisvių, ypač kasdienių, kiekvienu atveju mes dažnai turėjome išgyventi didžiulį netikrumą, dėl kurio neretai patirdavome tapatybės krizę. Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, ar stiprumo, turimų išorinių, ar vidinių išteklių pavykdavo prisitaikyti prie naujų reikalavimų.

Daugybė žmonių ilgą laiką turėjo kovoti su sunkumais, kurie iškilo praradus ankstesnes darbo sąlygas ir kurių jie negalėjo kompensuoti. Anksčiau praktikuojamas 1990 metų dosnumas per tam tikras priemones parūpinant darbo vietų (vok. ABM -Stellen ), arba finansinės paramos suteikimas žmonėms, nerandantiems darbo, Rytų vokiečiams, turintiems latentinį buvimo priklausomu mentalitetą, turėjo greičiau jau visiškai priešingą efektą: daugelis jautėsi narcisistiškai pažeisti, beveik nerodė savo iniciatyvos, tapo nepatenkinti ir skundėsi. Psichiatrai įvardijo naują sutrikimą, taip vadinamą „Apmaudo sindromą “ (vok. Verbitterungs-Syndrom ).

Psichologiškai tai reiškia tokį vystymąsi, kai kartu su naujai atsiradusiomis gyvenimo galimybėmis turi būti perdirbami esminiai praradimai. Čia svarbus nesąmoningo identifikavimosi vaidmuo. Daugelis savanoriškai pasiliko VDR, laikėsi kairuoliškos utopijos, ja tikėjo ir pasiliko šalyje, kad ir protesto ženklan. Jie turėjo konfliktuoti su naujomis kapitalistinėmis vertybėmis ir gailėjosi to, kas sena ir prarasta. Mano nuomone, šiems netekties procesams iki šiol skiriama nepakankamai dėmesio. Taip prasidėjo antrinis idealizavimas, kai imta garbinti senus laikus.

Per politines 1989-ųjų permainas Rytų Vokietijos liaudis kolektyviai atsidūrė tarsi paauglystėje. Tapatybės, kurias žmonės turėjo iki to laiko, buvo visapusiškai sutrikdytos ir jautėsi netikrumas, didžiulis tuometinių tėviškų instancijų neužtikrintumas. Žmones, kurie turėjo pozityvių nuostatų VDR atžvilgiu, tie pokyčiai galėjo taip paveikti, kad jie jautėsi tartum apgauti ankstesnių autoritetų, kurie jais pasinaudojo ir išdavė. Tačiau buvo ir sėkmingai susiklosčiusių atvejų, ypač jauniems žmonėms. Permainos suteikė jiems įvairių galimybių tobulintis, jie tapo lyg ir suaugusiais.

Viename pranešime, kurį aš turėjau galimybę skaityti 18-ajame tarptautiniame individualiosios psichologijos kongrese Abano Terme (žinoma, aš dar kartą paėmiau jį į rankas rengdamasis šiam pranešimui), šiandien aš randu įspūdingą permainų laikotarpio aprašymą, kaip aš pats ir mano pacientai ją išgyvenome. Plačiai aprašinėjama, kaip mes karčiai nusivylėme, kad buvo tik keletas mėnesių laiko, per kurį mes, piliečių ir žmonių teisių gynėjai, galėjome jaustis laisvi ir atsakingi už savo veiklą po Berlyno sienos griuvimo. Vokietijai susivienijus atėjo galas visokiai savarankiškai organizuotai veiklai, kažko naujo, kaip mes įsivaizdavome, kūrimui. Žinoma, šiandien aš žiūriu į tai mažiau jausmingai, tačiau daugelis mano draugų ir kolegų tuomet buvo giliai nusivylę, atsisakė visuomeninių įsipareigojimų ir pradėjo bandyti prisitaikyti prie nurodymų, taisyklių ir įstatymų, būdingų vakarietiškos visuomenės egzistencijai.

Jau 1918 m. Alfredas Adleris savo veikale „Bolševizmas ir psichologija“ („Bolschewismus und Seelenkunde“) pranašingai rašė, kodėl jis netikėjo komunistine utopija. Tą trumpą rašinį aš perskaičiau su pasitenkinimu. Abi esminės Adlerio mintys yra šios: Socializmas ir jame esanti idėja apie nevaržomą žmonių tarpusavio bendravimą yra didžiulio destruktyvaus patyrimo pirmajame pasauliniame kare psichologinė pasekmė. Ir antra, socialistinis projektas buvo pasmerktas sužlugti, kai valdžios struktūroms suteikė tiek daug erdvės, kaip tai padarė rusų revoliucionieriai.

„Socializmas išauga iš bendrystės jausmo, jis yra žmonijos laukiniškume... Bolševizmas yra bendrystės savižudybė. Heraklis, kuris pasmaugia ne gyvates, o motiną... Bolševizme dar kartą, turbūt paskutinį, triumfuoja panašumo į Dievą siekimas. Dar kartą žmogiškoji garbėtroška imasi bandymo, siauraprotiškai savo pačios sukurto, žmonijos objektui primesti tarsi amžiną tiesą“ (Adleris 1982, 27 p.).

Mes žinome, koks teisus buvo Adleris, netgi jeigu ir tik labai mažai baiminosi. Vokiečiai taip pat ieškojo totalinių pokyčių ir panašumo į Dievą su dar blogesnėmis pasekmėmis, dėl kurių mes kenčiame dar ir šiandien.

Pernelyg didelis spaudimas iš išorės ir vidinė reakcija – dinamiškas santykis

Iš ankstesnių samprotavimų galėjo susidaryti įspūdis, kad tie pokyčiai, kurie buvo būtini dėl sistemų lūžio, vedė žmones link tiesioginio prisitaikymo procesų, kuriuos žmonės geriau ar blogiau perėmė. Toks požiūris supaprastina tą dinamišką santykį, kurį atskiri individai jautė veikiami išorinių reikalavimų ir vidinio jų perdirbimo procese. Individas visuomet ką nors daro su jam iškilusiais uždaviniais, ne tik pasyviai į juos reaguoja. Priklausomai nuo charakterio, asmenybės, resursų ir t. t. jis susidoroja su pasikeitimais ir tokiu būdu savaip veikia atsirandančius santykius.

Daugelis Rytų vokiečių dažniausiai jautėsi spaudžiami nuolatinių išorinių reikalavimų darbo vietai. Dažniausiai jie jautė grėsmę dėl didelio nedarbo. Tie, kurie turėjo darbą, slapta bijojo jo netekti. Didelis konkurencinis spaudimas dar labiau galėjo sustiprinti šias tendencijas.

Tačiau yra ir vidinių priežasčių, kurios didina įtampą. Hansas Joachimas Maazas jau 1990 m. aprašė vadinamąjį VDR piliečių deficito sindromą. Kalbant analitikų terminais, jis turėjo galvoje daugelio žmonių oralinę ir analinę fiksaciją . Oralinė fiksacija pasireiškė perdėtu išgėrinėjimu, rūkymu ir valgymu, o analinė –- suvaržytu ir pernelyg kontroliuojamu elgesiu, kai trūksta atvirumo, sąžiningumo ir autonomijos, ypač viešumoje.

Socializmui žlugus nebeliko anksčiau buvusių autoritetų kaip kontrolės instancijų. Priešingai, atsirado daug naujų laisvių. Iki šiol buvę užslopinti poreikiai, žinoma, ypač oralinėje ir analinėje srityje, prasiveržė. Pavyzdžiui, tokį greitą vokiečių susivienijimą galima paaiškinti tik tuo, kad dauguma Rytų vokiečių patikėjo tuometinio kanclerio Helmuto Kohlio pažadais, kad jie galės tapti Vokietijos markės naudotojais.

Jie nekreipė dėmesio į rimtus pilietinio judėjimo perspėjimus ir pasidavė pagundai tapti laimingais per vakarietiškus pinigus. Pavyzdžiui, Rytų Berlyne, praėjus keletui dienų po Sienos griuvimo, atsirado gatvės prostitucija. VDR valstybėje prostitucija buvo uždrausta, o dabar Rytuose ji tiesiog ėmė klestėti. Arba daugelyje didesniųjų miestų prasidėjo nevaldomas ištuštėjusių namų užiminėjimas. Senieji griežti VDR įstatymai jau nebeveikė, o naujieji VFR įstatymai dar nebuvo įsigalioję. Ypač ėmė burtis jauni suaugę žmonės, kurie norėjo maištauti prieš naujus autoritetus.

Dirbančiųjų gyvenime taip pat pasireiškė oralinio atsipalaidavimo problemos. Tiesiog dėl to, kad dabar buvo galima tiek visko pirkti, ko ilgus metus buvo taip pasigendama, daugelis žmonių prasiskolino. Jų pajamų neužteko padengti jau padarytoms išlaidoms. Žmonės prarasdavo darbą ir nebegalėjo apmokėti kreditų. Savarankiški žmonės, kurie ir Vakaruose pavojingai leidosi pernelyg išnaudojami, galavosi versle. Atsiradusios naujos galimybės įgyvendinti savo troškimus per trumpą laiką (kartais norai būna per dideli, o laiko per mažai), reiškė, kad norėdami uždirbti žmonės turėdavo nusivilti ir patekdavo į sunkias situacijas, iš kurių dažnas negalėdavo ištrūkti. Taip žmonės neretai persitempdavo ir patirdavo psichikos sutrikimų, kurie apibrėžiami perdegimo sindromo sąvoka.

Tačiau ir šiuolaikinės Vakarų visuomenės psichosocialinės struktūros, turinčios tendenciją sąlygoti narcisistines reakcijas, taipogi skatina persitempimą. Ypač asmenims, užimantiems vadovaujančias pozicijas, būna pavojinga pernelyg iš savęs reikalauti ir neišnaudoti galimybių pavesti užduotis kitiems. Neretai tai traktuojama kaip savivertės patvirtinimas, kai pats įgyvendini pasiekimus. Labiausiai gresia pavojus perdegti ir prieš laiką išsisemti tiems vadovaujantiems asmenims, kurių savęs vertinimas nėra aukštas ir kurie tą savo neužtikrintumą bei silpnumą yra linkę kompensuoti siekdami ypatingų laimėjimų. Čia dažnai reikia, kad autoritariškas vadovas rastų naują, šiuolaikišką vidinį santykį su komanda.

Pavyzdys: bulimija kaip „nauja“ liga

Kadangi aš esu terapeutas, leiskite man šioje vietoje pateikti praktišką pavyzdį iš savo darbo patirties, kad galėčiau konkretizuoti savo iki šiol išdėstytus socialinio-psichologinio pobūdžio svarstymus. Prieš permainas tam tikrų psichologinių sutrikimų, tokių, kaip priklausomybė nuo psichoaktyvių narkotinių medžiagų arba valgymo sutrikimų beveik nebūdavo. Jie labai padažnėjo griuvus Sienai ir atsiradus naujoms laisvėms.

34 metų pacientei greitai tapo aišku, kad ji kenčia nuo bulimijos, kadangi jai nepavyko sėkmingai atsiskirti nuo tėvų. Aš nenorėčiau čia aprašinėti šio gydymo proceso detalių.

Galiu pasakyti tik tiek, kad greitai paaiškėjo, jog ji yra valstybės saugumo tarnybos (vok. STASI) majoro ir mokytojos, kuri gana ilgą laiką buvo gana aktyvi partijos narė (turima galvoje vienvaldė VDR socialistų partija, vok. SED. – vert. pastaba) duktė. Tuojau po 1989-ųjų tėvas neteko darbo ir šiandien, būdamas šešiasdešimties, netoli Berlyno gyvena gana izoliuotą gyvenimą, jausdamas nusivylimą ir pagiežą. Motina dalyvavo permainose, kurių siekė daugelis VDR žmonių per Glasnost i r Perestroiką, ir jau 1989 m. išstojo iš partijos bei atsisakė mokytojos profesijos.

Pacientė yra jaunesnioji iš dviejų seserų. Jai būdingas gana stiprus prisirišimas prie tėvo. Jos sesuo taip supykdė tėvus, ištekėdama už jų nemylimo žento, kad jie daugelį metų su ja nebendravo. Mano pacientė, būdama dvidešimties, pirmaisiais metais po permainų, dalyvavo tam tikros grupuotės veikloje savavališkai užimant būstus (vok. Hausbesetzer). Ji tam tikru atžvilgiu pabandė žengti keletą žingsnių išsivadavimo iš buvimo tėvų objektu kryptimi, identifikuodamasi su anarchistiniu, nepilietišku gyvenimo stiliumi, kuris 1990 metais suklestėjo daugelyje Rytų Europos miestų. Ji rengdavosi provokuojamai, plaukus dažė labai ryškia spalva, nedirbo, vartojo narkotikus, ir t. t. Paskui ji entuziastingai pradėjo mokytis bankininkystės. Simboliškai šis žingsnis vystymosi linkme reiškė dar vieną iššūkį šeimos sistemai. Nors tėvams jau buvo sunku, žinant, kad jų duktė eina išvien su būsto užėmėjais, anarchistais ir nutrūktgalviais, jie dar galėjo toje antivalstybinio protesto veikloje, per kurią reikšdavosi ši egzistencijos forma, atpažinti lojalumo savo šeimai likučius, o tai šeimą veikė raminančiai. Tačiau, kai jų duktė viename banke akivaizdžiai sėkmingai pradėjo karjerą, išryškėjo tolesnė distancija nuo tėvų vertybių ir normų: ji pradėjo tikrai kapitalistinę veiklą, o pinigai ir kapitalas prieštaravo vertybėms, kuriomis visą savo gyvenimą tikėjo ir dėl kurių dirbo jos tėvai, ypač tėvas. Tokiu būdu konfliktas vis labiau veikė pacientę, o jos oralinė agresyvioji simptomatika darėsi vis intensyvesnė. Kai kartą jos seniai garbinamas mylimasis po kartu praleistos nakties nebepaskambino, ką ji išgyveno kaip šiurkštų atstūmimą, pacientę ištiko stiprus bulimijos priepuolis.

Gydant išaiškėjo pagrindinė nesąmoninga šeimos dinamikos tema, tai – ištikimybė ir išdavystė. Sprendžiant iš visų nedidelių pacientės bandymų pasikeisti ir atsiskirti iš pažiūros atrodė, jog ji baiminasi nuvilti, atstumti ir palikti savo tėvus, kurie dėl permainų pasikeitusios Vokietijos politikoje atsidūrė gynybinėje pozicijoje. Tik tuomet, kai mes labiau įsigilinome į šeimos istoriją, paaiškėjo, kaip stipriai šioje šeimoje įsišaknijusi išdavystės tema. Abu tėvai su savimi atsinešė perduodamas iš kartos į kartą traumas, kai vieno šeimos nario politinė išdavystė turėjo katastrofiškų pasekmių: tėvo tėvas pabėgo iš koncentracijos stovyklos, po karo sukūrė šeimą ir kai jo sūnus, pacientės tėvas, buvo vienų metų amžiaus, išvyko į Vakarus būdamas šnipas. Po to savo šeimą jis matė tik keletą kartų. Jo sūnus taip pat tapo saugumiečiu, galbūt dėl to, kad kartkartėmis galėtų susitikti su savo tėvu tarnybos reikalais, kas jam ir pavykdavo. Motinos tėvas priklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijos smogikų batalionui. Kurį laiką jis dirbo ginklų fabrike, o po karo tai nuslėpė. Tačiau jį išdavė jo paties duktė, mano pacientės teta. Tai įvyko po vieno smarkaus konflikto, kilusio tarp seserų iš pavydo. Jis pateko į kalėjimą ir ten mirė.

Tik tuomet, kai mes išsiaiškinome šiuos sudėtingus, einančius iš kartos į kartą ryšius, paaiškėjo ir tai, kodėl toks sunkus buvo pacientės atsiskyrimas. Mūsų darbe mes vėl pažengėme pirmyn. Bulimijai būdingas specifinis konfliktiškumas: ji pasireiškia kaip oralinis troškimas, kurio negalima suvaldyti. Tai tam tikra prasme yra paradigminė kraštutinė čia aptariamos visuotinės Rytų vokiečių problemos forma: galimybė visko pertekusioje kapitalistinėje visuomenėje adekvačiai išreikšti savo poreikius ir juos patenkinti.

Žinoma, daugelis žmonių po VDR žlugimo išgyveno didelę įtampą dėl daugybės staiga juos užgriuvusių reikalavimų, kuriuos reikėjo įveikti. Tačiau didele dalimi persitempimas kaip tik ir atsiranda tada, kai sau nesąmoningai iškeliami per dideli tikslai, kurie gali sąlygoti perdegimo sutrikimus.

Postalinistinė politinė psichologinio konsultavimo ir terapijos praeitis

Norėdami geriau išsiaiškinti sąsajas tarp istorinių įvykių ir juos lydinčių psichologinių reakcijų (antrasis pasaulinis karas, pabėgimai, tremtys, iš kartos į kartą perduodamos psichologinės traumos, represijos VDR, o ypač Permainos poveikis), su viena darbo grupe Rytų Berlyne mes pradėjome tyrinėti istorinės ir psichologinės įtakos poveikį Rytų vokiečių pacientų gydymui. Čia mes padarėme prielaidą, kad psichologinės istorinių įvykių pasekmės gali būti iš esmės traumuojančios, pavyzdžiui, adaptacijos trauma. Ta įtaka gali būti ir mažiau dramatiško pobūdžio, kaip politinio identifikavimosi atveju. Ligšiolinė mūsų patirtis parodė, kad konsultantai ir psichoterapeutai šios įtakos tiesiog nelaiko reikšminga. Patys klientai dažniausiai nenoriai kalba šiomis temomis, nes bijo paliesti skausmingą praeitį. Iš čia atsiranda kritiškas istoriškai psichologinis požiūris į klientus, apie kuriuos čia kalbama, kaip tam tikra techniška pozicija.

Todėl mes susipažinome su dešimčia įvairių atvejų aprašymų. Devyniuose iš jų pristatomi atvejai, o viename apie savo pačios potyrius pasakoja viena kolegė iš Vakarų. Ji aprašė, kaip gavo analitinį išsilavinimą viename Rytų Vokietijos institute. Devyniuose atvejuose kalbama apie šešis pacientus, kurie anuomet patys buvo „veikėjai“, t. y. arba patys buvo politiškai identifikavęsi VDR, arba kilę iš aiškiai identifikuotų šeimų. Trys iš pristatytų pacientų priklausė vadinamosioms „aukoms“.

Kalbant apie perkėlimo-kontrperkėlimo jausmų vystymąsi, gydantys terapeutai išskyrė tris labiausiai pastebimas reakcijų tendencijas: 1. Neutralizavimo / sustingimo , 2. Atsiribojimo / atmetimo ir 3. Susipainiojimo / ribų pažeidimo / perdėto identifikavimosi . Mums susidarė įspūdis, kad neutralizavimo atveju aukščiau išvardinti faktoriai iš viso buvo ignoruojami. Atsiribojimo / atmetimo pozicija apsaugo konsultantus bei terapeutus nuo dažnai kylančių priešiškumo ir keršto jausmų. O ypač pavojinga konsultantams-terapeutams nenoromis įsipainioti į savo pacientų, politinės prievartos ir autoritarinio auklėjimo aukų, situaciją dėl perdėto identifikavimosi su jais. Ypač atsiribojimas ir perdėtas identifikavimasis gali sukelti stiprią afektinę reakciją ir labai pakenkti terapiniam procesui. Labai svarbu geriau suprasti, kas vyksta tuose perkėlimo santykiuose.

Anksčiau iškeltų diskusinių klausimų šviesoje šie aptarti elgsenos būdai mums, Rytų Vokietijos konsultantams ir psichoterapeutams, gana aiškiai patvirtina mano apibendrinimus: iki 1989 metų psichologinių simptomų bei konfliktų intervencijai bei procesams nesąmoningai buvo priskiriamas auklėjamasis vaidmuo, kitaip tariant, norėjome „keisti“ žmones terapiškai prasmingu būdu, o tas noras buvo sąlygotas tos politinės sistemos, kurioje gyvenome. Dabar mes pakeitėme darbo su žmonėmis kryptį, pasukdami prie adekvatesnės ir vis tikslesnės išorinės tikrovės mentalizacijos savyje.

Pranešimas skaitytas 24-jame tarptautiniame Individualiosios psichologijos kongrese Vilniuje 2008 m.

Išvertė Rūta Gaubienė