Kai ateina švenčių šurmulys

O kažkur greta gyvena vieniša moteris, kurios širdį tuo metu suspaudžia liūdesys – ji neturi su kuo sutikti švenčių.

Vieniems šventės siejasi su linksmybėmis, kitiems tai – stresas. Nelygu kaip esame įpratę švęsti, kaip tai darė tėvai. Kas vertina tik materialius dalykus, mano, kad ir kitiems to labiausiai reikia, todėl kaip pašėlęs laksto po parduotuves. Bendravimo stygių tikisi kompensuoti daiktais.

Išmokime planuoti laiką ir pinigus. Nepasiduokime komercinėms vilionėms. Nereikia paskubomis pirkti bet ko. Svarbu suprasti, kas iš tiesų suteiktų tam žmogui džiaugsmo. Nereikia norėti dovana pasipuikuoti ar nustebinti – tai tuštybė. Kas vienam brangu, kitam – ne. Ne pinigų kiekis svarbu, o kaip dovaną teikiame, kiek meilės ar savo darbo į ją įdedame. Žmonos numegztos kojinės, gražiai įrėminta jaunystės nuotrauka ar pageltęs nuo laiko meilės laiškas, vyro pagamintas daiktelis turi kur kas daugiau meilės nei parduotuvės čekis. Pastebėjote, kad neberašome laiškų? Ranka užrašytas atvirukas su šilčiausiais žodžiais ar prisiminimais yra kur kas brangesnis už kvepalus, nes žadina jausmus ir prisiminimus.

Šventė nėra vien pilvų kimšimas. Tas lietuviškas vaišingumas gerokai aptuština mūsų kišenę: pilame, siūlome, o paskui pusmetį mintame kruopomis. Per šventes netenkame įgimto taupumo – nė nemirktelėję iššvaistome pinigus. Išlaidavimo maistui galėtume išvengti, jei eitume apsipirkti ne alkani, ne pervargę, o gerai apgalvoję, ką gaminsime ir surašę sąrašiuką. Svarbu nustatyti sumą, kurią ketiname išleisti. Verčiau šeimininkės pagamintų kokį vieną firminį patiekalą, pyragą pagal močiutės receptą nei stalą apkrautų prekybos centrų pusgaminiais. Jei giminaičiai patys pagamintų kiekvienas savo mieliausią patiekalą, ir šeimininkei būtų kur kas lengviau.

Dažnai šventės išvirsta į konfliktus, tampa emociniu sprogimu, proga išsakyti per visus metus sukauptas nuoskaudas. Vietoj nuoširdžių pokalbių artimieji ima aiškintis santykius, prisimena skriaudas, net apsiverkia. Tas paskutinis lašas gali būti, atrodo, smulkmena: jei vyras padaugino alkoholio, užtruko darbe ar nepatiko dovana. Tai kartojasi daugybę kartų, bet švenčių metu ištinka emocinis protrūkis, kai pasakome „viskas arba nieko“. Staiga priskaldoma malkų, padaromi lemtingi sprendimai. Tik klausimas, kiek tai tikra, ar tai pavyks įgyvendinti? Juk dažnai po „šventinių skyrybų“ vyrai grįžta į namus.

Per religines šventes, gyvuojančias nuo amžių, svarbu suvokti, kas yra tikrosios vertybės. Užuot pasidavę komercijai, kimšę pilvus, neužmirškime tikrųjų ritualų. Pasidžiaukime tuo, ką turime, kad esame sveiki, kad susirinko artimieji, kad turime šventinį stalą. Juk kažkas šiuo metu neteko artimųjų, kažkas guli ligoninėje, kažkam burnoje – nė kąsnio. Nesikapstykime nuoskaudose, pagalvokime apie kitus – vaikus ar tėvus – tuos, kuriems mūsų labiausiai reikia. Branginkime akimirkas, nes jos taip greit prabėga.

Jei esate vienišas

Per šventes žmogus skaudžiau išgyvena vienatvę. Jis prisimena vaikystę ar laikus su artimaisiais, kai namai buvo pilni žmonių šurmulio. Ima gailėtis savęs.

Visada prisiminkite, kad nesate vienas šiame pasaulyje, yra daugybė tokių pat žmonių. Juk galima jaustis vienišu ir būnant tarp žmonių. Svarbu neverkšlenti ir nepasiduoti blogoms mintims. Juk galima pasikviesti svečių ar pažįstamiems tiesiog pasakyti, kad neturite su kuo švęsti ir norite laiką praleisti su jais. Kas ieško draugijos, ją suranda. O tas, kuris bėga, užsisklendžia savyje – ir liks vienišas. Svarbu sau nemeluoti: ar viską padarei, kad neliktum vienas?