Ką daryti, kai vaikas vagiliauja

Mažas žmogeliukas gana anksti pradeda suvokti, kas yra nuosavas turtas: lova, kėdė, žaislai... Tačiau kur baigiasi jo privačios valdos? To mažylis kol kas nežino, tad linkęs tiesiog pasiimti patikusį daiktą. Kartais tėvai į tai žvelgia atlaidžiai, o nereikėtų. Vėliau prasideda rimtesni dalykai.

Jeigu nėra, bet labai norisi

Nesitikėkite, kad suvokęs ribą tarp savų ir svetimų daiktų vaikas neišbandys jos tvirtumo. Žinodamas, kad kėsintis į svetimą turtą nedera, jis tiesiog stengsis netinkamus poelgius nuslėpti. Lengviausias paaiškinimas: žaislą rado arba jį kas nors padovanojo.

Tėvai turėtų nepatingėti labiau pasidomėti naujo daikto atsiradimo aplinkybėmis. Paprastai vaikai gana greitai prisipažįsta daiktą paėmę be leidimo. Jeigu vagystės faktas akivaizdus, veikti reikėtų neleidžiant prasiveržti audringoms emocijoms. Tokia reakcija vaiką tik skatins ateityje būti apdairesnį. Kur kas protingiau padėti jam: tegul supranta, kad pasisavintą daiktą būtina sugrąžinti ir atsiprašyti.

Tiesa, savarankiškai tai padaryti jam dažniausiai būna sunku, todėl tėvai turėtų palaikyti. Savo kaltės pripažinimas – jau savaime sunki ir gėdinga bausmė. O kad ateityje panašių pagundų būtų lengviau išvengti, vaikui galima pasiūlyti sudaryti troškimų sąrašą, vėliau drauge apsvarstyti, kaip šias svajones įgyvendinti. Matydamas, kad į jo norus žvelgiama rimtai, vaikas atsisakys pagundos juos pildyti nelegaliais būdais.

Piniginių tikrintojai

Didžiausią šoką tėvai patiria aptikę, kad namuose pradeda dingti pinigai ir vertingi daiktai. Pinigų vagystė – kur kas didesnis nusižengimas negu iš vaikų darželio parsineštas svetimas žaislas, tačiau ir šiuo atveju dera išnarplioti tikruosius tokio elgesio motyvus. Paprastai keisto vaiko elgesio priežastys – anaiptol ne finansinės.

***

Kompanijos siela. Baikštūs, savimi nepasitikintys vaikai stengiasi pelnyti bendraamžių pripažinimą pirkdami jiems ledų arba žaislų. 6–10 metų vaikai dar sunkokai įsivaizduoja realią pinigų vertę.

Pasiūlykite vaikui pasikviesti draugų į namus ir juos pavaišinti. Pasakykite jam, kokią sumą tam galima išleisti ir ką už tuos pinigus įmanoma nupirkti. Neužmirškite svarbiausio – reikia išmokyti vaiką išsikovoti bendraamžių palankumą kitais būdais. Galbūt bendrauti trukdo nepasitikėjimas savimi, nesugebėjimas laikytis vaikų kolektyvo taisyklių.

***

Neatsilikti nuo kitų. Kai kurie vaikai nusižengia, nes trokšta elgtis kaip kiti bendraamžiai: pirkti kramtomąją gumą ir traškučius, „kultinius“ žaislus. Tėvai dažnai atsisako šiems dalykams skirti kišenpinigių.

Apsvarstykite su savo atžala, kiek pinigų jai reikia kasdienėms išlaidoms, kiek jos poreikiai atitinka jūsų galimybes ir drauge raskite kompromisą. Išbandyta: į sąžiningai gautus pinigus vaikai žvelgia kur kas atsakingiau ir stengiasi sutaupyti stambesniam pirkiniui.

***

„Didžiojo kelio romantikai“. Vyresnius vaikus vilioja nuotykiai. Energija trykštantys paaugliai rengia pavojingas avantiūras, kad sau ir draugams įrodytų, kokie jie drąsūs ir sumanūs. Tačiau tokie nuotykiai netrukus baigiasi pažintimi su policijos pareigūnais.

Verta sunerimti, jeigu pas vaiką iš kažkur atsiranda didesnės pinigų sumos arba daiktai, kurių jis už skiriamus kišenpinigius negali įsigyti. Bet kuriuo atveju privalote išsiaiškinti situaciją anksčiau negu ji pateks į teisėsaugininkų akiratį.

***

Pagalbos šauksmas. Jeigu vaikas vagiliauja nuolat ir tarsi demonstratyviai, galima įtarti gilią psichologinę krizę, į kurią jis visokiais būdais bando atkreipti jūsų dėmesį. Taip jis gali elgtis, nes jaučiasi vienišas ir apleistas, abejoja tėvų meile ir savo paties reikšmingumu.

Keldami skandalus, tėvai tik įtikina vaiką jo pasirinktos strategijos teisingumu. Vienintelis būdas susidoroti su problema – pakeisti santykių pobūdį, drauge praleisti kuo daugiau laiko, kad vaikas pajustų tėvų šilumą ir pasitikėjimą.

Smerkite ne vaiką, o poelgį

• Niekada nekaltinkite vaiko vagyste, kol jis nesugautas su įkalčiais, net jei visi faktai liudija prieš jį.
• Nevadinkite vaiko vagimi, sukčiumi, banditu. Tokie epitetai nepaskatins jo pasikeisti. Smerkite ne vaiką, o jo poelgį.
• Niekada nepriešinkite vaiko su šeima. Sakydami „mūsų šeimoje niekas niekada neėmė svetimų daiktų“, jūs tarsi atsižadate savo vaiko.
• Nepalikite vaiko vieno su jo problema. Pasidalykite atsakomybe. Ieškokite išeities kartu.