Dėl jausmų palūžta net karaliai

Kai užklumpa tikroji meilė

Dalykai, susiję su jausmais, yra karminiai, nesvarbu, ką myli ar kas tave myli. Net patys stipriausi žmonės, kurie, atrodo, nepalaužiami – karaliai, genčių vadai - jausmų srityje gali palūžti. Lengva paaiškinti priklausomybę, kai žmonės atlieka fiziologinę programą, gamtos užsakymą: įsimylime, kuriame šeimą, daugiau ar mažiau jaučiamės saugūs. Tačiau kas vėliau jungia žmones?

Dabar moterys gali gyventi ir be vyrų, nes yra savarankiškos, sugeba pačios save išlaikyti. Tačiau jos dažnai tiesiog įsikimba į vyrus. Kai man kas nors aiškina, kad kažkur toli klesti daugpatystė, atrėžiu, jog daugpatystė klesti ir Lietuvoje - kiekvieną ,,diedą”, turintį skambančiųjų, valdžią ar padėtį visuomenėje, medžioja moterys, norinčios įsitvirtinti gyvenime. Suvedžioti nesunku, jei esi jauna, graži. Tik kodėl atstumtoji moteris daugeliu atvejų sutinka gyventi su neištikimu vyriškiu? Ar ji gerbs save, atstumtą ir paniekintą?

Kaip visa tai paaiškinti? Kabaloje , kuria per amžius domėjosi patys didžiausi pasaulio žmonės, aiškiai rašoma apie sielas: vyras su moterimi suvedami dar kartą gyventi, jei ankstesniame gyvenime kažko neišsprendė. Taip atsitinka, kai užklumpa tikroji meilė, o paskui… prasideda griūtis. Net po 30 ar daugiau metų tai gali įvykti.

Retai prisipažįstame, kad esame neištikimi

Tikroji meilė turi pereiti išbandymus. Ir nebūtinai įsimylėjėliai turi plaktis kartu, jie vis tiek vienas kito laukia ir kaip gulbės lieka ištikimi visą gyvenimą.

Šeimai nebūtina meilė, ji - visuomenės ląstelė, o ne jausmas. Bendro nedaug – tik valia ir atsakomybė, na, moralės svertas, pagrįstas priesaika ,,neišduok”. Jei aš įsimylėjau, turiu prisipažinti (tik tuomet neliks išdavystės), kad tai įvyko, ir tartis su savo sutuoktiniu, kiek jis gali tai toleruoti, ką darysime toliau. Deja, apie 80 proc. šeimų narių išduoda vieni kitus ir retas kuris prisipažįsta.

O meilei neįsakysi. Pagyvenę vyrai dažnai nesusitvarko su hormonų audromis. Tragedijas sukelia moterų nenoras užsiiminėti seksu. Vyras, užmezgęs naujus santykius, ieško pirmiausia intymaus artumo, net jei ir dangstosi neva dvasiniu ryšiu.

Priklausomybė – tai energetinės vyro ir moters vibracijos, kurios, nuolat būnant kartu, persipina, ir vyras su moterimi tampa labai artimi. O jei žmonės nustoja miegoti vienoje lovoje ir mylėtis, jų vibracijos tolsta, jie nebesikeičia informacija. Nebesikeičia seilėmis, nes nesibučiuoja. Visa magija su tuo susijusi.

Kaip medis be šerdies

Kartais žinoti, kad mylimasis mirė, yra lengviau negu priimti išdavystę. Ypač skaudu kankinti save vaizdiniais, kaip jis ten su kita. Išduotas jaučiasi tuščias, kaip medis be šerdies. Tas energetinis prisirišimas labai stiprus. Lygiai kaip medžiai, stovintys šalia. Jie taip susipynę šaknimis, kad, vieną raudamas, pažeidi ir kitą. Jis miršta. Kas tai? Gyvendami kartu jie yra sukūrę bendrą energetinę sistemą. Gyvybiškai toks žmogus gali išlikti, bet energetiškai tampa silpnas. Jaučiasi kaip perpjautas obuolys ir gali imti nykti. Net jei pora buvo suvesta karmiškai, t.y. jos tikslas - pašaukti gyvybę. Jie atliko savo programą, o kitos jiems paprasčiausiai nebuvo skirta.

Išduotajam reikia liautis gyventi vien išdavyste ir stengtis pamatyti tai, ką siunčia Dievas. Suvokti, kad žmogus gimsta vienas ir miršta vienas, esantieji šalia yra tik pakeleiviai. Tai galima pasakyti apie visus - tėvus, brolius, seseris, vaikus, partnerius, - mes visi esame pakeleiviai šioje žemėje. Vieni išlipame stotele anksčiau, kiti - vėliau, su vienais ilgiau važiuojame, su kitais - trumpiau. Bet jei su vienu važiuoji trumpai, tai dar nereiškia, kad jis palieka mažesnį įspūdį.

Reikia pasiruošti būti vienam, visiškai vienam. Tai suvokęs, suvoksi ir kitą svarbią tiesą: galvok apie mirtį, bet gaudyk momentą. Gyvenk čia ir dabar. Džiaukis, kol esi su tuo žmogumi, imk iš jo, ką gali, tiesiog būk. Ir būk pasiruošęs likti vienas, nes nėra garantijų, kad iš tavęs neatims. Žmogus, kuris šiandien šalia - prielaida, galimybė, bet jokiu būdu ne būtinybė.

Atėmė lazdą, eik be jos

Mes su vyru ilgai gyvenome kas sau. Dabar jis miręs. Gal nesu vienintelė, kuri galėjau jam padėti, tačiau atsakomybė už jį liko, aš privalėjau juo pasirūpinti.Tai normali žmogiška meilė vienas kitam. Juk nugyvenome kartu dalį gražaus gyvenimo, užaugo dvi dukros.

Mano gyvenime buvo taip: aš pradedu gražius santykius, kiek juos laikau, tiek jie ir laikosi, kai paleidžiu, jie griūva. Dabar nenoriu nieko įsimylėti, stengiuosi prie nieko neprisirišti. Žmogus gali pas mane ateiti, pabūti, bet tiek, kiek tai bus man reikalinga. Jokios šeimos, nes tai - duoklė visuomenei, ne man.

Skausmo periodą po atsidalijimo reikia išgedėti, jis praeina. Kad palengvėtų, reikia stengtis ką nors pakeisti - gyvenamąją vietą, daiktus. Keisdamas gauni viltį. Gyvenimas vėl sugrįžta. Priimkime kaip likimo žaidimą su mumis. Kai esame per daug užsisėdėję, gyvenimas mums pametėja išbandymų. Vieniems užtenka sėdėti prie televizoriaus, trintis po namus, o kitiems duota eiti, kurti, ieškoti naujos prasmės. Jei pats nesugebi nieko matyti, veikti, iš tavęs atima tai, ką turėjai, ko buvai įsikibęs. Džiaukis, likimas nusprendė padėti. Atėmė lazdą - eik be jos, nes tau atsiremti nereikia.