Atėmė lazdą, eik be jos

„Mirties sezonas praeis, jis neturi užtrukti ilgiau nei reikia“, – per sniego pusnis brisdama į darbą tyliai šnibždėjo Milda. Ji vėl mintyse perkratė Jo raštelį, rastą ryte prie nebaigto gerti kavos puodelio. Tos kelios lakoniškos frazės pasakė viską: „Ačiū tau. Mes nieko vienas kitam neskolingi, taigi laisvi gyventi savo gyvenimą. G.“

Milda prisiminė liaudies išmintį: meilę išgydo laikas. „Iš tiesų, – tikino ji save, – tas gniuždantis skausmas kada nors praeis. Ir vis dėlto, kaip man Jo trūks. Rytais, kai užsiplikysiu tik vieną puodelį kavos, dienomis, kai telefonas tylės, vakarais, kai grįžusios niekas nepasitiks. Taip, laikas išgydys, tačiau toji priklausomybė nuo artimo žmogaus tokia sunki našta...“

Apie priklausomybės galią bei prisirišimo magiją kalbamės su Lietuvos ragana Viliūte LOBAČIUVIENE.

Kada mylėdamas žmogus jaučiasi saugus?

Dalykai, susiję su jausmais, yra karminiai. Net patys stipriausi žmonės, kurie atrodo nepalaužiami – karaliai, genčių vadai, jausmų srityje gali palūžti. Lengva paaiškinti priklausomybę, kai žmonės atlieka fiziologinę programą, kai jiems po 18 metų. Tada viskas norma – tai tam tikras Gamtos užsakymas, programa: pamilstame, kuriame šeimą, daugiau mažiau jaučiamės saugūs. Tačiau kas paskui riša žmones? Meilė iš tiesų yra tam tikra priklausomybės forma, dvasinis narkotikas. Labai dažnai moteris, net žlugdoma vyro, nepajėgia su juo išsiskirti – jaučia stiprią priklausomybę nuo jo.

Moteris gali išgyventi ir viena,
nes yra savarankiška, pati save išlaiko, tačiau neretai pasirenka kęsti pažeminimą, kodėl?

Kai man kas nors aiškina, kad kažkur klesti daugpatystė, atrėžiu, jog daugpatystė klesti ir Lietuvoje. Pas mus kiekvieną „diedą“, turintį skambančiųjų, valdžią ar padėtį visuomenėje, medžioja moterys, norinčios įsitvirtinti gyvenime. Suvedžioti nesunku, jei esi jauna, nes vyrai puola „ant kūno“. Tik kažkodėl atstumtoji moteris daugeliu atvejų sutinka gyventi su vyriškiu, laukdama, kol jam praeis. Tik ar praeis, pagaliau, ar jai praeis, ar ji gerbs save, atstumtą ir paniekintą?

Kaip visa tai paaiškinti? Krikščionybė aiškina paprastai: buvo nedalomas obuolys, kuris skilo pusiau, ir dabar tos puselės ieško viena kitos. O jei žmogus tos kitos pusės neieško arba neranda, jis paprasčiausiai renkasi skaičiuodamas – dėl turto ar dėl to paties Gamtos užsakymo. Jei taip, anksčiau ar vėliau tikroji meilė užklumpa, ir tada prasideda griūtis. Net po 30 ar daugiau metų tai gali įvykti.

Tikroji meilė nedovanojama šiaip sau, ji turi įveikti išbandymus?

Meilei neįsakysi. Pagyvenę vyrai dažnai nesusitvarko su hormonų audromis, nes galbūt jų šeimose buvo vengiama mylėtis. Nesikalbėjimas intymiomis temomis, pagaliau, nugaros nusukimas miegamajame yra pats prasčiausias dalykas. Vyras naujame ryšyje ieško pirmiausia to, net jei ir dangstosi, neva, dvasiniu ryšiu.

Beje, šeima – nebūtinai meilė, ji visuomenės ląstelė, o ne jausmo. Bendro nedaug – tik valia ir atsakomybės jausmas, na, moralė, pagrįsta priesaika „Neišduok“. Gyvenu šeimoje, su vyru, tad mano pareiga neišduoti jo. Jei aš įsimylėjau, turiu prisipažinti (tik tuomet neliks išdavystės), kad tai įvyko, ir tartis su juo, kiek jis gali toleruoti, ką darysime toliau. Deja, apie 80 procentų šeimų išdavinėja ir labai mažai kas prisipažįsta.

Kas vis dėlto yra priklausomybė nuo jo arba nuo jos?

Priklausomybė – energetinės vyro ir moters vibracijos, kurios, nuolat būnant kartu, persipina, todėl vyras su moterimi tampa labai artimi. O jei žmonės vengia mylėtis, net nesibučiuoja, jų vibracijos tolsta, jie nebesikeičia informacija. Visa magija su tuo susijusi. Juk magijai nuo senų senovės visose pasaulio šalyse yra naudojami prakaito lašeliai, seilės, ausų siera, sutrintos nuospaudos, nagai, ką jau bekalbėti apie kraują bei kitas „plonybes“. Šiomis priemonėmis visais amžiais buvo mėginama žmogų „pririšti“. Žmogų, kuris klesti, turi pinigų, valdžią ar kitokią galią, nes niekas neskuba pririšti niekam nereikalingo žmogaus. Štai kodėl meilės magija klestėjo ir tebeklesti.

Ką patariate, kai pas jus ateina klientai „paverkti ant peties“?

Išduotajam reikia liautis gyventi vien išdavyste, o stengtis pamatyti tai, ką siunčia Dievas. Suvokti, kad gimsti vienas ir miršti vienas, nes žmonės, kurie šalia, yra pakeleiviai. Tai pasakytina apie visus. Tėvus, brolius, seseris, vaikus ar partnerius – mes visi pakeleiviai šioje žemėje. Vieni išlipame stotele anksčiau, kiti vėliau. Bet jei su vienu važiuojame trumpai, tai dar nereiškia, kad jis palieka mažesnį įspūdį, gal net didesnį.

Reikia pasiruošti būti vienam, vienam be nieko. Šis supratimas duoda kitą supratimą: galvok apie mirtį, bet gaudyk momentą. Gyvenk čia ir dabar. Džiaukis, kol dar esi su tuo žmogumi, imk iš jo, ką gali, tiesiog būk. Ir būk pasiruošęs likti vienas, nes nėra garantijų, kad jis liks. Žmogus, kuris šiandien šalia, yra prielaida, galimybė, bet jokiu būdu ne būtinybė. Jei tai suvoki, jį ramiau paleidi. Galima tai pavadinti išdidumu, ambicijomis, bet turime mokėti gyventi ir be tėvų, ir be draugų, ir be vaikų, nes niekas nepasakė, kad juos turėsime amžinai.

Reikia padėkoti žmogui, kuris buvo šalia. O laikyti žmogų, kuris nenori su tavimi būti, yra tiesiog kvaila, verčiau paleisti ir tyliai pasakyti sau: aš palauksiu savojo... Skausmo periodas po išsiskyrimo praeina. Kad palengvėtų, reikia stengtis daug ką pakeisti. Nors gyvenamąją vietą, daiktus. Keisdamas išgyveni viltį: aš gyvenu, aš regiu, aš matau, aš kuriu. Gyvenimas sugrįžta vėl. Priimkime tai kaip jo žaidimą su mumis, nes, kai esame per daug užsisėdėję, gyvenimas mums pamėtėja išbandymų. Likimas atėmė lazdą, eikime be jos.

Virginija Kavaliauskienė