Apkalbos: kodėl tai taip saldu?

Liaudies išmintis sako, kad apkalbos sukelia didžiules bėdas. Dėl jų išyra šeimos, bankrutuoja firmos, net prasideda karai tarp valstybių.

Žodžiai nėra tik oro virpesiai ar vien informacijos perdavimas, bet šimtus kartų daugiau – tai gyvybinės energijos perdavimas. Žmonės kalbėdami daro daug klaidų. Jos klasifikuojamos į keletą grupių, ir apkalbos, ko gero, yra nemaloniausia kategorija. 80 proc. žmonių pokalbių sudaro apkalbos. Deja, niekas to net neįtaria.

Apkalbos – žmonių bendravimo anomalija, tačiau tai saldžiausia ir dažniausia pokalbių tema.

Ir kartu – didžiausias nuodas žmonių santykiams. Apkalbos – tai yra bet koks (ir neigiamas, ir teigiamas) kalbėjimas apie kitus žmones arba jų grupes už akių be jų leidimo. Kad neliktų abejonių dėl apkalbų poveikio, eksperimento tvarka pabandykite pasiklausyti, kaip kiti kalbasi apie jus – atrasite, kad net ir teigiama kalba už akių yra nemaloni. O neigiama – tiesiog žudanti.

Mes nesąmoningai jaučiame saldų malonumą teisti ir vertinti bei analizuoti kitą. Tai lengviausias būdas pabėgti nuo savęs ir savo bėdų, kurių taip nesinori spręsti.

Kalbantis negalima sakyti jokių piktų žodžių. Nesvarbu, kad tie žodžiai gali būti užslėpti, ištariami nesąmoningai – jie vis tiek bus stipriai įkrauti negatyvios energijos. Apie žmogų be jo leidimo kalbėti net labai palankiai neverta, jis juk mūsų neįgaliojo to daryti. Padarykite eksperimentą ir suprasite, kad net ir tada, kai apie jus sako teigiamus dalykus, nepasako visos teisybės, nes jos paprasčiausiai nežino arba iškreipia.

O daugelis galvoja, kad apkalbos tėra smulkmena. Įsivaizduokite, susitinka dvi moteriškės, jos kur nors kartu važiuoja, prieina trečias žmogus ir pradeda kalbėti apie kokį nors politiką arba kitą žinomą žmogų. Visiems pasidaro linksma, įdomu - yra pretekstas pokalbiui. Kalbėdami apie tą kitą žmogų, jie gali jį pergirti arba niekinti, net šmeižti, ir tai daryti be atvangos.

Įsivaizduokime, kad jis yra šalia

Yra vienintelė išimtis, kada galima apie kitą žmogų kalbėti – kai įsivaizduojame, kad jis sėdi šalia ir viską girdi, o pokalbį galima įrašyti į diktofoną ir nunešti jam pasiklausyti. Bet kuriuo atveju turi būti išlaikomas visiškas nešališkumas. Nesvarbu, ar tas žmogus jums atrodo niekšas, ar idealas, kalbėdami apie jį mes privalome gerbti jo asmenį. Jeigu jis yra mano priešas, aš su pagarba kalbu apie savo priešą.

Apkalbos yra skleidžiamos už akių, tačiau jų pasekmės yra baisesnės negu piktų žodžių, kurie išdrožiami į akis. Pagrindinis apkalbų dėsnis yra tarsi radioaktyvi energija – mes jos nematome, bet ji yra. Kaip per Černobylio avariją: žmonės radiacijos nematė, nesisaugojo, bet ji buvo. Piktžodžiavimas – tai tarsi užpuolimas peiliu, bet užpuoliką mes matome. Apkalbos – kur kas blogiau. Nuo jų nėra kaip gintis, nežinome, kas jas skleidžia, negalime atsakyti argumentuodami. Tai baisus bendravimo virusas, kuris sukelia siaubingas pasekmes. Vienas geriausių būdu sugadinti gerus santykius ir net sugriauti firmą – paleisti apkalbas.