Kainos nepastebimai, bet kyla. Pardavėja šiandien nusuko grąžą. Kirpykloje nulupo tiek, kad ir per kelias dienas tiek neuždirbsiu. Pasiklausius gražių kalbų iš aukštų tribūnų, radijo imtuvų, televizijos ekranų, norisi čiupti kirvį. Bet ką su juo skaldysi? Televizorius juk nekaltas. O kalčiausiųjų kirviu nepasieksi.
Liūdnos mintys išklibina nervus. Nuėjau į vaistinę. Kainos tokios, kad plaukai šiaušiasi. Anksčiau vaistai kainavo kapeikas, dabar litus. Tarsi Lietuvoje centų pritrūko.
Reikėtų skųstis. Kur? Kam? Be kyšio tavęs niekas nepriims. O jei ir priims, neišklausys. O jei ir išklausys, nieko nedarys. Pasiryžau duoti kyšį. Sumokėjau už butą, suskaičiavau – duonai ir pienui vargu ar užteks. Belieka skųstis Viešpačiui Dievui. Tačiau jis aukštai. Dievas vienas, o besiskundžiančiųjų – milijonai.
Gerai pagalvojus, mano gyvenimas niūrus ir juodas, štai kodėl šiandien daugiau nebegersiu ir tostų nebeskelbsiu. Žinokitės!