Dabar Jelena ir Danielius žino – ši vieta ne veltui vadinama Ramiojo vandenyno perlu. Nenusakomai žydros spalvos vanduo salą supančioje lagūnoje ir jausmas, kad esi atskirtas nuo pasaulio, traukia ramybės ištroškusius poilsiautojus.

Į salą teko skristi parą

Pora nusprendė atsisakyti tradicinių vestuvių su daugybe svečių ir joms skirtus pinigus išleisti kelionei. Taigi smagiai su draugais praleidę vestuvių dieną, o su pačiais artimiausiais žmonėmis – vakarą, sutuoktiniai jau po savaitės sėdėjo lėktuve. Ruošdamasis keliauti, Danielius mėnesį ieškojo informacijos internete ir rinkosi tinkamiausią maršrutą. Tačiau pora neturėjo JAV vizų, o visos pigesnės užsienio agentūrų siūlomos kelionės vedė per tą šalį. Taigi buvo pasirinkta kelionių agentūra „Švitė“, sudariusi maršrutą per Amsterdamą (Olandija) ir Osaką (Japonija). Vėliau jaunavedžiai suskaičiavo, kad lėktuvuose jiems teko praleisti dvidešimt penkias valandas (kelionė į namus truko dar ilgiau).
Į Amsterdamą jie atskrido ankstų rytą. Iki popietinio skrydžio į Osaką likusio laiko pakako pasivaikščiojimui po Nyderlandų sostinės centrą. Jaunavedžiams patiko šis jaukus, kanalais išraižytas miestas, sužavėjo patogus susisiekimas su oro uostu. Dėl laiko skirtumo išskridę iš Amsterdamo popietę, jie pasiekė Osaką apie pusiaudienį. Nustebino griežti patikrinimai šios šalies oro uoste – viename įdomiausių XX a. statinių. Mat tai buvo pirmasis oro uostas ant vandens didžiausioje pasaulyje dirbtinėje saloje.

Pagaliau – Polinezijoje

Ne vieną valandą tęsėsi ir skrydis į Taičio sostinę Papetę. Po modernaus Osakos oro uosto, kurio terminalas – ilgiausias pasaulyje, buvo keista žingsniuoti pėsčiomis lėktuvų nusileidimo aikštele. Iš Papetės į Bora Bora skrydis nedideliu lėktuvėliu netruko nė valandos. Norėjusį nufotografuoti artėjančią salą Danielių apgavo internete perskaityta nuoroda, kad reikėtų sėdėti kairiojoje lėktuvo pusėje. Pasirodė, jog kaip tik priešingai. Lėktuvas nusileido nedidelėje salelėje – jų, vadinamų motu, aplink Bora Bora yra ne viena. Nedidelis namelis, pro kurio langus matyti, kaip kraunamas bagažas, – štai ir visas oro uostas. Toliau teko keliauti valtimi. Taip Borą Borą pasiekdavo ir polineziečiai, apsigyvenę saloje prieš 1100 metų. 1777 m. čia išsilaipino Džeimsas Kukas, savo užrašuose pavadinęs salą Bola Bola (taiti kalba tai reiškė „naujagimis“). O pirmuoju saloje apsigyvenusiu europiečiu tapo jūreivis, likęs gyvas sudužus banginių medžioklės laivui „Matilda“. 1895 m. Bora Bora tapo Prancūzijos valda, o 1958 m. gavo savarankiškos teritorijos statusą.

Pirmieji įspūdžiai

Viešbutį, kuriame apsigyveno pora, sudarė atskiri nameliai. Vieni jų stovėjo ant vandenyje sukaltų polių, kiti – ant jūros kranto. Jaunavedžiai pasirinko pastarąjį variantą, mat jiems norėjosi rytais ir vakarais pasivaikščioti paplūdimio smėliu ir stebėti nuostabaus grožio saulėlydžius, sėdint viešbučio terasoje. Bora Bora labiausiai mėgsta italai, bet lietuviai saloje sutiko ir amerikiečių, japonų, iš Brazilijos atvykusią porą. Vienintelė moteris, girdėjusi apie Lietuvą, buvo perlų parduotuvės pardavėja. Ji papasakojo, kad saloje lankėsi lietuviai, statantys savo šalyje vandens parką (vėliau Danielius išsiaiškino, kad ten iš tiesų buvo nuvykę „Vichy“ parko kūrėjai). Vakarais poilsiautojai galėjo stebėti polineziečių nacionalinius šokius. Vieną vakarą šoko solidaus amžiaus sulaukusios moterys – tai buvo vadinamasis „mama-šou“. Karštą vidurdienį poilsiautojus gaivindavo švelnūs rytų pasatai, retkarčiais nulydavo greitai ateinantys ir praeinantys tropiniai lietūs. Atsidūrus kitame žemės pusrutulyje, buvo keista stebėti vakaruose tekančią ir rytuose besileidžiančią saulę, prieš laikrodžio rodyklę besisukantį nuleidžiamą vandenį. Į Bora Bora įvežami kroviniai dvigubai apmokestinami, todėl saloje viskas labai brangu ne tik turistams, bet ir vietos gyventojams. Tad nieko nuostabaus, kad pusdienį trunkanti ekskursija po salą visureigiu žmogui kainavo apie 80 dolerių.

Visureigiu – per džiungles

Salos skersmuo – vos 7 km, bet vargu ar atsiranda daug norinčiųjų be palydovo pėsčiomis nukeliauti į kitą jos galą. Saloje plyti sunkiai įžengiamos džiunglės, kurių siaurus takelius įveikia vienintelė transporto priemonė – visureigis. Juo keliaudamas, gali atsidurti ir salos aukštumose, netoli kalnų masyvo, kurį sudaro apirusios užgesusių ugnikalnių viršūnės (aukščiausia – Otemanu – siekia 727 m). Keliautojai galėjo grožėtis vaizdingu kokosų palmių supamu keliu, stebėti bananų plantacijas, pamatyti nuo amerikiečių karo su japonais laikų likusius karinės bazės griuvėsius. Visą salą juosia 32 km ilgio kelias. Juo važiuodamas, gali pasiekti Bora Bora administracinį centrą Vaitapę, kurią mes pavadintume kaimu. Gatvėje parduodami didžiuliai tunai, tingiai gulinėjantys šunys, smėlyje ropojantys krabai – tokia Vaitapės kasdienybė. Vietiniai miesteliais vadina ir kitus salos kaimus. Beveik visi gyventojai sukasi turizmo versle. Lengviausiai susikalbama prancūziškai, bet neprapulsi ir mokėdamas anglų kalbą. Kitas vietinių gyventojų uždarbio šaltinis – juodųjų perlų auginimas. Prancūzijos Polinezija – kone vienintelė Žemės vieta, kur aptinkami šie reti perlai.

Koralų vėrinys

Bora Bora supanti lagūna 3 kartus didesnė už salą. Jos plotas 83 km. Įlanką tarsi vėrinys juosia koralinis rifas. Aplink salą gausu mažų vaizdingų salelių, vadinamų motu. Vienoje jų įsikūręs oro uostas, kitose – privatūs viešbučiai. Oficialiai teigiama, kad šiose salelėse gali lankytis tik ten gyvenantys poilsiautojai, tačiau niekas neišvaro ir atvykėlių. Į vieną iš jų, esančią pačioje lagūnos širdyje, kajaku nuplaukė Jelena ir Danielius. Ten patirti įspūdžiai pranoko visus lūkesčius – užlipę į salos viršūnę ir pamatę atsiveriantį vaizdą, abu neteko žado. Puikiai fotografuojančiam Danieliui rūpėjo įamžinti už pusantro kilometro dunksančią Bora Bora salą. Jam pavyko nufotografuoti kalnyno panoramą, debesyse skendinčią Otemanu viršūnę.

Pavojingos pramogos

Ramioje Bora Bora saloje yra ką veikti ir aštrių pojūčių mėgėjams. Jiems siūloma stebėti, kaip vietiniai šeria ryklius ir rajas. Laivas nuplukdo turistus prie pat barjerinio rifo. Už nugarų – vandenyno toliai, o vandenyje laukia ištiesta virvė. Už jos laikydamiesi poilsiautojai stebi dideliais būriais atplaukiančius ryklius ir rajas, pratusius kasdien tuo pačiu laiku gauti maisto. Iš pradžių į vandenį lipti baugu, vargu ar tai darytum, jei būtum vienas. Bet kai šalia nemažai kitų smalsuolių, pasiryžti lengviau. Vis dėlto ir būnant visiems drauge ne itin jauku matyti, kaip tiesiai po kojomis plaukioja dešimtys, gal net visas šimtas pavojingų jūros gyventojų. Tereikia prisiminti garsųjį gamtininką, krokodilų gaudytoją Stivą Irviną, žuvusį nuo dygliauodegės rajos dūrio į krūtinę. Tačiau turistų laukė dar pavojingesnė pramoga. Kelionės organizatoriai užsimojo jiems parodyti urve gyvenančią didžiulę mureną. Vietiniai ją viliojo iš urvo, kaišiodami mėsos gabalus. Pagaliau pasirodė gero šuns dydžio murenos galva (beje, murena geba ją sukioti ir į šonus, ir aukštyn-žemyn). Net ir nedidelė murena turi stiprius žabtus ir smalsiausiems nardytojams gali nukąsti pirštus (o didesnės murenos – ir koją ar ranką). Vis dėlto pavojingiausias murenos ginklas – nuodingi dantys. Kai kurių rūšių murenų įkandimas paralyžiuoja žmogų per keliolika sekundžių.

Kelionė į namus

Saloje sutuoktiniai praleido savaitę. Be abejo, tokioje nuostabioje vietoje norėtųsi poilsiauti gerokai ilgiau, bet pajausti salos dvasią ir pasigrožėti jos gamta laiko pakako. Savaitė be mobiliųjų telefonų ir interneto padėjo sukurti visiškos izoliacijos nuo išorinio pasaulio įspūdį. Buvo gana keista vėl į jį sugrįžti. Nustebino kelionės pradžia – pakilęs iš Bora Bora lėktuvėlis po dešimties minučių jau ėmė leistis. Pasirodo, čia, kaip ir važiuojant troleibusu, buvo numatyti tarpiniai sustojimai – vieni keleiviai gretimoje saloje išlipo, kiti įlipo. Pasiekus Taitį, vėl neteko apžiūrėti sostinės – jau temo, tad keliautojai tiesiai iš oro uosto buvo nuvežti į viešbutį. Tačiau šįkart pakako laiko bent trumpai susipažinti su Osaka. Iš Kansai oro uosto, kurį su pakrante jungiwa didžiausias pasaulyje tiltas, iki centro metro teko važiuoti visą valandą, tad pora atsidūrė mieste jau sutemus. Vis dėlto pavyko pasigrožėti spalvingomis vitrinomis, suvalgyti suši vietiniame restorane. Nustebino Osakos plotai – nors viešbučio kambarys, kuriame nakvojo, buvo 11 aukšte, pro langus net ir rytą nebuvo matyti centre stovinčių dangoraižių. Po netrumpos kelionės į Amsterdamą nebeliko jėgų vaikščioti po tą puikų miestą – terūpėjo greičiau grįžti į namus ir ten pasidalyti su artimaisiais kelionės įspūdžiais.