Uteniškės arabų vergijoje

Darbo paieškos atvedė į Frankliną

 Kaip ir daugelį studentų, Jolitą ir Agnę išvykimo į JAV sąlygos domino jau seniai. „Nusprendėme kreiptis į vieną iš Kauno kelionių agentūrų (redakcijai pavadinimas žinomas – aut. pastaba). Sumokėjome kelių šimtų JAV dolerių programos ir kitus papildomus mokesčius. Kai agentūra pateikė darbdavių elektroninio pašto adresus, nieko nelaukusios nusprendėme intensyviai ieškoti darbo.
 
 Kartu su motyvaciniais laiškais išsiuntėme apie du šimtus CV. Per savaitę sulaukėme tik penkių darbdavių, kurie norėjo mus įdarbinti, laiškų. Trys iš jų siūlė darbą viešbučiuose, tačiau pasiūlymai tvarkyti kambarius mūsų nesudomino. Taip pat sulaukėme pasiūlymo dirbti skalbykloje, bet irgi atsisakėme, nes norėjosi kažko įdomesnio,“ – kalbėjo politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti Jolita.
 
 „Labiausiai sudomino darbdavio W. Samaano pasiūlymas. Verslininkas, kuriam JAV priklauso du restoranai, siūlė puikų užmokestį ir geras darbo sąlygas. Ohajo valstijoje, Franklino mieste, esantis vienas iš W. Samaano restoranų mums atrodė puiki darbo vieta. Pasirašėme kontraktą, pagal kurį turėjome dirbti padavėjomis. Darbdavys įsipareigojo mokėti tris dolerius už valandą, taip pat turėjome gauti arbatpinigių. Kontrakte buvo nurodyta, kad dirbsime 50 valandų per savaitę“, – pasakojo Agnė.
 
 

Sunkus ir alinantis valytojų darbas

 Kai kontraktas buvo pasirašytas, agentūra Kaune, kurios paslaugomis naudojosi uteniškės Jolita ir Agnė, patvirtino, kad darbdavys W. Samaanas gali įdarbinti merginas iš Lietuvos. Pateiktais duomenimis, W. Samaanas jau buvo įdarbinęs studentų iš Lietuvos ir jokių problemų tarp darbdavio ir studentų nekilo. „Gavusios vizas, išvykome į JAV. Kaip ir buvome susitarę, darbdavys mus pasitiko Cincinačio mieste, Kenedžio oro uoste. Pamačusios jį, supratome, kad darbdavys yra arabas. Darbdavys papasakojo, kad jų šeimos verslas klesti jau beveik dešimt metų. Tai buvo visiškai netikėta, nes prieš išvykdamos į JAV apie tai net nepagalvojome, – pasakojo Agnė. – Keista ir neįprasta buvo tai, kad darbdavys su mumis elgėsi per daug draugiškai ir neformaliai.
 
 Kai atvykome į Frankliną, pasikvietė mus namo ir bendravo kaip su draugėmis, visiškai pamiršęs, kad yra restorano vadovas, o mes – darbuotojos. Tris dienas mokėmės meniu atmintinai ir nekantriai laukėme, kada pradėsime dirbti. Deja, kai viską išmokome, paaiškėjo, kad dirbsime valytojomis, o ne padavėjomis. Kai paklausėme, kodėl mums melavo, pasakė, kad padavėjomis dirbti negalime dėl blogų anglų kalbos žinių. Tai buvo tik pasiteisinimas, nes tik prieš kelias valandas darbdavys buvo mus pagyręs, kad puikiai kalbame angliškai.“
 
 „Kai sužinojome, kad teks valyti restoraną ir virtuvę, labai susinervinome, nes viskas atrodė purvina ir apleista. Supratome, kad laukia sunkus ir varginantis darbas. Jautėmės apgautos ir pažemintos. Aš net apsiverkiau. Tada darbdavys ramino ir tikino, kad dirbti valytoja apsimokės labiau negu padavėja. Žadėjo mokėti šešis dolerius už valandą“, – skundėsi Jolita.
 
 „Nusiraminome ir kibome į darbą. Dar niekada nebuvau mačiusi tokios purvinos ir netvarkingos virtuvės. Visuose kampuose buvo pilna šiukšlių, ant žemės mėtėsi pomidorai, agurkai, bulvės ir niekam tai nerūpėjo. Darbdavys pasakė, kad viską turime išvalyti, iššveisti grindis, nuvalyti sienas, lubas ir sutvarkyti visas lentynas. Po penkių valandų virtuvė buvo sutvarkyta, o darbuotojai negalėjo patikėti, kad mes viską padarėme per tokį trumpą laiką.
 
 Tai buvo staigmena ir darbdaviui. Jis mums dėkojo ir vis spaudė rankas, sakė, kad mumis džiaugiasi ir didžiuojasi. Tokie jo žodžiai mums buvo pasityčiojimas, nes supratome, kad mūsų viltys dirbti padavėjomis žlugo ir jokių arbatpinigių nematysime. Kasdien dirbdavome po dešimt valandų per dieną, bet tai tęsėsi neilgai, nes po savaitės restoranas ir virtuvė blizgėjo“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Agnė.
 
 

Nieko neverti arabo pažadai

 „Kai viską sutvarkėme, tikėjomės, kad vis dėlto teks paragauti padavėjų duonos. Bet, deja, darbdavys pranešė, kad nuo šiol dirbsime virtuvėje: plausime indus, padėsime virėjams ir padavėjoms nešioti maistą. Darbas atrodė kur kas lengvesnis negu valytojų. Manėme, kad mūsų situacija gerėja ir kad vis dar yra vilties, jog pavyks užsidirbti. Darbdavys pažadėjo, kad stengsis duoti mums kuo daugiau darbo valandų, bet tai buvo dar vienas jo melas.
 
 Kai pamatėme naują darbo grafiką, kuriame buvo parašyta, kad dirbsime penkias valandas per dieną ir turėsime dvi laisvas dienas per savaitę, viltys ir svajonės dar kartą žlugo. Vėl nuėjome pas darbdavį ir paklausėme jo, kodėl mes dirbame 25 valandas per savaitę, o ne 50 valandų, kaip numatyta kontrakte. Mums buvo pasakyta, kad kitą savaitę dirbsime 40 valandų per savaitę.
 
 Vėl užgimė viltis, kuri mirė tuoj pat, kai gavome pirmąją algą. Paaiškejo dar vienas melas. Mums mokėjo 5,15 dolerio už valandą, nors kontrakte buvo parašyta, kad už valandinį darbą bus mokami 6 doleriai. Vėl nuėjome pas darbdavį ir parodėme jam jo pasirašytą kontraktą, bet atsakymas vėlgi buvo mums nepalankus. Darbdavys pasakė, kad šiuo metu negali mokėti daugiau, nes verslas gerokai sulėtėjęs ir restoranas gali bankrutuoti“, – pasakojo Jolita.
 
 

Negaliojantis kontraktas sužlugdė studenčių svajones

 „Žinojome, kad minimalus darbo užmokestis JAV, Ohajo valstijoje, daugiau kaip 5 doleriai už valandą, todėl darbdavys įstatymams nenusižengė. Kreipėmės į mus išsiuntusią agentūrą, papasakojome savo situaciją ir po kelių dienų sulaukėme atsakymo. Mums buvo pranešta, kad jie negali priversti darbdavio mokėti tiek, kiek norodyta kontrakte, taip pat negali liepti darbdaviui leisti mums dirbti tiek valandų, kiek nurodyta kontrakte“, – aiškino Agnė.
 
 „Kai sužinojome, kad kontraktas yra tik formalumas ir niekas negali mums padėti, nepaisant to, kad sumokėjome agentūrai programos mokestį, jautėmės apgautos ir praradusios paskutinį gelbėjimosi ratą. Kai paklausėme agentūros darbuotojų, kam reikalinga jų agentūra, jei ištikus bėdai negali padėti, mums buvo atsakyta, kad pasinaudojus jų paslaugomis yra didesnė tikimybė gauti JAV vizą“, – sakė Agnė.
 
 „Agentūros darbuotojai dar prieš išvykstant į JAV tikino, kad esant reikalui padės spręsti problemas su darbdaviu. Deja, tokios pagalbos nesulaukėme tada, kai labiausiai reikėjo“, – kalbėjo agentūromis nusivylusi Jolita.
 
 „Nesulaukusios pagalbos, nusprendėme ieškotis antro darbo Frankline, nes buvo aišku, kad dirbdamos 25 valandas per savaitę galėsime tik susimokėti už butą ir nusipirkti maisto, o dar norėjosi atidirbti investuotus pinigus bei pakeliauti. Kad ir kaip stengėmės, antro darbo susirasti nepavyko, nes darbdaviai nenorėjo mūsų įdarbinti todėl, kad rugsėjo antroje pusėje turėjome išvykti“, – kalbėjo Agnė.
 
 

Amerikiečiai ištiesė pagalbos ranką

 „Nepaisant to, kad nepavyko užsidirbti pinigų ir teko vergauti arabams, esu sužavėta amerikiečių draugiškumu. Bendrabarbiai stengėsi kuo galėdami mums padėti: vieni palaikė morališkai, kiti atnešdavo maisto, nes žinojo, kad uždirbame nedaug ir grįžusios į Lietuvą turėsime atiduoti paskolą bankui“, – dalinosi skaudžiais prisiminimais Jolita.
 
 „Restorane dirbo apie penkiasdešimt žmonių, visi mumis rūpinosi, net viena bendradarbė buvo nuėjusi pas darbdavį prašyti, kad leistų mums dirbti daugiau. Kartu su mumis „J. D. Legends“ restorane dirbę žmonės negalėjo suprasti, kodėl darbdavys elgiasi su mumis taip žiauriai, kodėl meluoja ir kaip įmanydamas stengiasi pakenkti“, – svarstė Jolita.
 
 „Darbdavys nuolat domėdavosi mūsų asmeniniu gyvenimu, klausinėdavo, ar turime vaikinus. Bendradarbės Kelly nuomone, darbdavys siekė mumis pasinaudoti, galbūt norėjo, kad taptume jo meilužėmis“, – išgyveno Agnė.
 
 „Žinojome, kad kitame W. Samaano restorane, Kentukio valstijoje, Nešvilio mieste, dirbo dar keletas merginų iš Lietuvos, bet joms buvo mokama pagal kontraktą, taip pat buvo leista dirbti padavėjomis. Nedrįstu svarstyti, kodėl, nes dabar jau nieko pakeisti nebeįmanoma“, – sakė būsimoji politologė.
 
 Anot Jolitos, svarbiausia tinkamai pasirinkti miestą, detaliai išsiaiškinti darbo sąlygas ir susirinkti visą įmanomą informaciją apie darbdavį. „Jeigu būtume žinojusios, kad jis arabas, tikrai nebūtume pasirašiusios kontrakto“, – guodėsi Agnė.
 
 Prieš keletą dienų iš JAV grįžusios merginos džiaugėsi, kad per tris mėnesius gerokai patobulino anglų kalbos žinias, sutiko nuostabių žmonių ir įsigijo nešiojamuosius kompiuterius, kurie kainavo gerokai pigiau negu būtų tekę sumokėti Lietuvoje. Paklaustos, ar kitą vasarą keliaus į užsienį, merginos vieningai nutarė, kad už Atlanto tikrai grįš, ir tikisi, kad skaudi patirtis niekada nepasikartos.
 
 „JAV yra šalis, kurioje kiekvienas gali atrasti save: gali atrodyti, kaip tik nori, ir elgtis, kaip nori. Niekas tuo nesistebi ir pirštais nerodo“, – šypsojosi Agnė. „Lietuvoje, deja, dar esame įsprausti į tam tikrus rėmus. Reikia nedaug – tik amerikietiškos šypsenos, kad pasaulis atrodytų šviesesnis“, – samprotavo Jolita.
 
 Vėjūnė Kubilė