Kazimiero Jakučio gyvenimas pagal grafiką

Gimęs Dūkšte, šeimą ir verslą kūręs Jonavoje, o prieš trejetą metų stabtelėjęs Anykščiuose, bendrovės „Lono mažmena“ direktorius ir trijų kompaktinių plokštelių dainų autorius sako: gyvena pagal grafiką ir bando viską suspėti.
 
O prieš kelerius metus galvojo parduoti išskaidytas įmones ir išeiti į „pensiją“.

Kodėl tuomet nusprendėte trauktis iš penkiolika metų kurto nuosavo verslo: dėl sunkumų ar tiesiog rūpėjo išbandyti kažką nauja?
Pavyzdžiui, Lubys (aš, aišku, nesilyginu su juo) nori dirbti ir dirba. O aš įsivaizduoju, kad dirbi, užsidirbi ir gana, nors sakoma, kad žmogui niekada nebūna gana. Bet aš turiu užsiėmimą, veiklą, noriu groti, muzikuoti, keliauti, o dirbti tingiu. Mano supratimu, kiekvienas verslininkas siekia užauginti įmonės vertę ir ją parduoti. Nes kiek to gyvenimo yra? Gali arti arti, kol nugriūsi į duobę. Juk didžiąją dalį savo sveikatos, energijos atiduodi darbui, kad kažką sukauptum, o paskui galėtum išleisti.
 
Kūryba ir verslas visada buvo vienas šalia kito?
Kūryba gal buvo anksčiau negu verslas. Obuolių pardavinėti (jei tai verslas) į tuometinį Leningradą pirmą kartą išvažiavau dar būdamas studentas, o pirmą dainą parašiau anksčiau – 18-kos.
 
Akordeonu pradėjau groti, kai mama keturiolikmetį nuvedė mokytis pas vargonininką. Tada ir gitarą nusipirkau. Taigi, pirma buvo muzika.
 
Ar atsimenate, koks buvo pelnas, kai pardavėte obuolius?  
Nelabai, tai buvo verslas kitiems padedant. Man labiau įsiminė, kiek uždirbau, kai dariau tai pats, be niekieno pagalbos. Tada nupirkau vytelių plantaciją, jas kirtom, skynėm, samdžiau žmones. Paskui vežiau vyteles į Kazlų Rūdą nužievinti, vėliau pardaviau jas kaip žaliavą baldų gamybai. Uždirbau 1000 dolerių. Net neatsimenu, kaip atsirado idėja būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų.
 
Obuoliai, vytelės – kiek dar buvo bandymų vystyti savo verslą?
Išėjęs į verslo tiesiąją, pradėjau nuo porolono. Mečiau darbus baldų kombinate ir pradėjau dirbti sargu „Azoto“ gamykloje kas ketvirtą parą, nes nedrįsau išeiti iš valdiško darbo. Prasidėjo nuo to, kad poroloną pardavinėjau, kolega atveždavo jį iš Kijevo.

1993 metais įsteigiau individualią įmonę, iki 1999 metų įmonė augo, o paskui išsiskaidė į tris verslus: gaminome čiužinius, kempines ir poroloną kaip žaliavą baldų gamybai. Matyt įvyksta tai, kas ir turi įvykti: jau buvo parengta sutartis parduoti vieną įmonę čekams, bet atėjo krizė, parodė savo dantis ir gavau mandagų laišką atidėti. Vėliau viena įmonė buvo parduota.
 
Nuo 2010 metų pradėjau vadovauti bendrovei „Lono mažmena“. Esame čiužinių žinovai, kuriame strategiją, kuriame naują kolekciją.

 
Grįžkime prie kūrybos. Daugiau nei prieš metus pasirodė jau trečia Jūsų dainų kompaktinė plokštelė. Pats kuriate eiles ir muziką?
Aš atlieku tik savo muziką. Dalis eilėraščių neseniai išleisti rinktinėje, kurioje publikuojama Aukštaitijoje gyvenančių literatų kūryba. Esu išleidęs ir poezijos knygą. Per mėnesį turiu kelis koncertus, kai direktoriauji, dažni koncertai trukdo.
 
Mano grafikas: pirmadienį, antradienį, trečiadienį – darbas, ketvirtadienį ir penktadienį – kūryba, repeticijos, o savaitgaliai skirti šeimai. Aišku, ne visada tai pavyksta.
 
Dabar kaip tik repetuoju su naujais muzikantais: Valdu Mikulėnu iš Vaikutėnų ir uteniškiu Vaidu Indrašiumi. Repetuojame tas pačias, mano sukurtas dainas, bet dabar mane labiau traukia ritmas.
 
Turiu tokią sodybą Pagulbyje, Molėtų rajone. Vakar vėlai vakare buvau užsukęs – kaip ten gera. Stirna stovi ant atšlaimo. Kiškiai nugraužė obelaitę, nes gaspadorius neaprišo...
 
Šiemet ten bus septintieji Pagulbio poezijos atlaidai, kurie sutraukia tuos, kuriems patinka muzika, poezija ir kaimo aplinka. Žmonės, mylintys kūrybą, sukuria čia nepaprastą atmosferą. Pagulbyje yra sodyba su 1925 metais statyta medine nedažyta troba, asla, stovi didžiulis 500 kv. m. kluonas, tvartas, svirnas iš trijų dalių ir dūminė pirtis, kurią pats pastačiau. Poreikis sodybai atsirado prieš 8 metus, užsinorėjau kaip vaikas „soskės“. Tada pradėjau ieškoti, važinėjau po Anykščių kraštą ir radau. Dažnai grįždavau į šitą kraštą, vis labiau jos norėjau ir įsigijau. Anksčiau čia gyveno labai įdomi šeima: du broliai ir dvi seserys, vėliau jie buvo išvežti į Sibirą. Tai labai galinga vieta savo aura ir energetika. Girdėjau tokį posakį, kad Pagulbis – labai gerai, bet jam trūksta seksualinės energijos. Gal turėta galvoje, kad ten negali vystytis gyvybė, negalima daugintis, turėti vaikų, ten tokia vieta, kur gali ateiti paraudoti, bet netinkama kažkam „normaliam“, apgaubta paslapties.
 
Kukliai atstačiau viską savo rankomis su pagalbininkais. Sodyba atrodo panašiai, kokia buvo prieš beveik šimtą metų. Tvarte daug mano surinktų senų daiktų, ten chaosas, kaip ir mano galvoje. Daug kas sako, kad ten labai trūksta moteriškos rankos, tačiau įleisk moteriškę, kai padarys tvarką – nieko neatpažinsi...
 
Renginys Pagulbyje būna iš trijų dalių: iškilmingosios, sopulingosios ir džiaugsmingosios. Iškilmingoji vyksta kluone, kur visada pagerbiame kokį nors aukštaitį lyriką: Paulių Širvį, Antaną Miškinį ar Joną Strielkūną. Man J. Strielkūnas apskritai yra mėgstamiausias poetas. Buvau su poetu asmeniškai pažįstamas: labai malonus, kuklus, paprastas žmogus. Neseniai mirė Justinas Marcinkevičius: su visa pagarba, bet jo kūryba manęs „nekabina“.

Kai gimsta melodija, iškart griebiu knygą. Nors kai kurioms dainoms parašiau žodžius, bet yra daug poetų, kurie gali pasakyti daug gražiau ir giliau negu aš.
 
Šiemet mes pagerbsime poetą Alfonsą Keliuotį.
 
Džiaugsmingoji renginio dalis – tai bardų dainavimai po liepa. Sopulingoji – poetų skaitymai Rojalio kambaryje.
 
Ateinantiems Pagulbio atlaidams, kurie vyks šeštadienį prieš Sekmines, noriu parengti programą su grupe, o antroje dalyje koncertuosiu su kaimo kapela.
 
Vienas jūsų koncertas buvo Ignalinos geležinkelio stoties salėje. Ar tai labiausiai neįprasta vieta, kur teko groti?
Tai buvo plokštelės „Eina mūsų laikai“ pristatymo turas – keliaujantis žmogus, nežinantis, iš kur grįžta, sėdi perone. Ir koncertai buvo ne tik Ignalinoje – grojau Vilniaus, Jonavos geležinkelio, Anykščių siauruko stotyje.
 
Žmonių reakcija buvo rami: ateina, klausosi. Vilniuje gal buvo keistoka, nesupratau, kas vyksta ir kur aš patekau, gal ta aura ištąsyta, sunku buvo dainuoti, nebuvo miela.
 
Labiausiai patiko Anykščiuose, siauruko stotyje, Ignalinoje – normalu, nors – ne pasaka.
 
Pavykęs koncertas – kai yra kontaktas su publika. Judita Leitaitė yra sakiusi: jei žmonės dainuojant neišsiskirsto, tai jau labai daug. Man dar nėra taip buvę, kad žmonės vidury koncerto paliktų salę. Dažniausiai būna, kad jau baigiasi koncertas ir nesinori skirstytis. O kartais atidirbi ir tas kontaktas neužsimezga. Tai priklauso nuo daugelio dalykų, bet labiausiai nuo savęs. Gal tu atsikėlei neišsimiegojęs ar išvažiavai su žmona susipjovęs – ir tai matosi.
 
Rajonuose, kaimuose žmonės nuoširdesni, nors juos sunkiau ir atverti. Mieste labiau skubantys, bėgantys.
 
Ketinate savo muzikai suteikti daugiau ritmo. Ar tai klausytojų pageidavimas ar pats pajutote norą keistis?
Tai mano poreikiai. Klausytojai kaip tik siūlo vienam dainuoti. Dariau tokią nedidelę apklausą ir nustebino tai, kad klausytojai pripažino geriausia pirmą plokštelę, kuri dar „žalia“, joje beveik nėra ritmo, dainuoju tik pritardamas sau gitara. Tik vėliau atsirado studijinė grupė, o aš manau, jei subursiu savo grupę, bus atlikta ne tik techniškai gerai, bet ir atsiskleis kūrinio dvasia.
 
Dainos gimsta kelyje, namuose, darbe?
Dainos gimsta įvairiai. Pavyzdžiui, šįvakar gal pirmąkart viešai atliksiu dainą, kurią parašiau, kai buvau gal 22-ejų. Tik dabar ją galiu pabaigti ir pasiūlyti klausytojui. Turiu kitą seną dainą, iš studentiškų laikų, kai važiavau į Leningradą su broliu – jis miegojo traukinio kupe pirmame aukšte ir knarkė, o aš antrame aukšte rašiau. „Pažadink, mama“ gimė staiga – pamenu, klausiau, klausiau Rozenbaumo dainų ir kaukšt – motyvas jau yra. Žodžiai gimė 5 valandą ryte, vaikštant Gėlių gatve už siauruko... „Mergaitei debesų“ – labai išjausta daina, verkiau ją kurdamas. Ji atsirado, kai ryte atsibudau ir pajutau labai didelį gerumą savo žmonai, kuri man pagimdė keturis vaikus, praėjo su manimi rudenius ir pavasarius, vingiuotą kelią ir dabar esu labai laimingas, kad man pasisekė išlaikyti šeimą. Ir taip gaila, kai klausytojai reitingavo dainas, ji atsidūrė, regis paskutinėje vietoje. Matyt, netinka merginoms ši daina.
 
„Ačiū, mama“ parašiau gal 25-erių, kai studijuodamas važiavau iš Kauno tranzais į Dūkštą, Varšuvos-Sankt Peterburgo traktu. Daina gimė kely: vienas posmelis prieš Uteną, kitas – už Utenos.
 
Neinate į politiką?
Ne.
 
Jums neįdomu?
Vienu metu galvojau, kad sutvarkysiu verslą ir eisiu į politiką, jau kaupiausi tam, bet ta „liga“ praėjo pro šalį. Nors sulaukiu kvietimų prisijungti prie partijų – kiekvienas stato savo pilį, jiems reikia viešo žmogaus. Aš turiu savo – Pagulbio partiją. Anksčiau nebuvau nei komjaunuolis, nei pionierius, nei spaliukais – toks buvo tėvų auklėjimas – religinis, antibolševikinis.
 
Bet visuomeniniame gyvenime aktyviai dalyvauju, jaučiuosiu piliečiu, visada einu balsuoti ir raginu tai daryti savo vaikus (turiu keturis sūnus). Visada raginu žiūrėti, kokius darbus žmogus padarė, kiek partijų pakeitė – kailių išvertė ir t. t.
 
Minėjote, kad keliaujate? Renkatės egzotiką ar artimesnes keliones?
Lietuvoje yra tiek daug gražių neatrastų vietų, kurių mes neaplankėm. Mano hobis – važiuoti per kaimelius. Kai važiuoji, taip gera – matai trobeles, bet labai pikta ir širdį skauda matant, kad kaimiškose trobelėse išimti langai ir įstatyti šiuolaikiniai plastikiniai. Baisu... Bet randi bobutę, užkalbini. Mėgstu pasikalbėti su kaimo senbuviais – tai tikri kontaktai, tikri dalykai. Nuvažiuoju ir į egiptus, bet ten viskas netikra. Kepa kokius blynus oloje, paskui apsižiūri, kad ten gryna komercija. Pasaulyje pilna netikrų dalykų. Mane traukia senovė, bet nežinau, kodėl. Kad ir Pagulbis – tai praeitis. Ten nuvažiavęs iškart atsiduri kitame laike, kuris mane be galo vilioja. Aš kartais sapnuoju savo tėvų vaikystę, nors jos nemačiau ir pažįstu tik iš pasakojimų. Sapnuoju senovinį namą, matau trobas šiaudiniais stogais, girdžiu vaikų klegesį, girgždančią svirtį, pilamą vandenį arkliams girdyti.
 
O dabar, gyvendamas Anykščiuose, ar atkartojate tą senovę – be televizoriaus, kompiuterio ir pan.?  
Ne, su kompiuteriu beveik visai nesiskiriu. Gal dvilypis esu? Iš tiesų, kartais pavargsti nuo tokio dvilypumo. Kad ir tas vadovavimas įmonei, kūryba. Kai įmonė dar buvo neišskaidyta, dirbo 120 žmonių.
 
Ar griežtas vadovas esate?
Ne, man svarbu aplinkui sukurti gerą atmosferą, o iš tikrųjų gal reikia „drožti“ žmones, pareikalauti. Bet aš savęs negaliu sukontroliuoti – kaip galiu reikalauti iš kitų. Dabar versle mano geriausia pagalbininkė žmona.
 
Anksčiau labai blaškiausi, o su metais tampu vis ramesnis. Vadovaujantis tokia logika, po 20 metų gyvenimas bus dar geresnis ir laimingesnis.
 
Jurgita Kavaliauskaitė