Išmokti valgyti vėžių – į Dusetas

Vėžių valgyti lietuviai nemoka

„Užaugau šeimoje, kur ant stalo vėžių visuomet būdavo. Dubuo didelis, valgyk kiek nori, tačiau jei tėvelis pamatė, kad ne viską suvalgai, tai geriausiu atveju būsi išvytas nuo stalo, o šiaip tai gali ir per kuprą gaut. Aš taip išauklėtas, kad jei Dievulis davė teisę atimti gyvybę, tai tu turi suvartoti tą produktą“, - vaikystę prisimena Ramūnas Čižas.

Vėžiai – labai lengvai paruošiamas patiekalas, bet nuo seno laikomas dideliu delikatesu. Didžiausios puotos, garsėjančios savo ištaigingumu, Radvilų valdymo metais taip pat neapsieidavo be šio žnyplėto užkandžio.

Iki XX amžiaus vidurio, kol ežerai ir upės buvo gaivios ir švarios, vasaros naktimis jų pakrantės nušvisdavo nuo fakelų ir žibintų šviesų – tai specialiais tinkleliais “ginkluoti” vėžiautojai traukdavo ieškoti laimikių. Senais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė. Liepos antroje pusėje ne vienoje vietoje buvo rengiamos vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės.

„Labai gerbiu žmogų, kuris nesigėdija ir paprašo pamokyti, kaip suvalgyti vėžį. Tokia jau tendencija, kad krevetę lietuvis moka suvalgyti, o vėžio, kurį valgė protėviai, jau nemoka“, - pastebi vienkiemio sodybos šeimininkas.

Taip Ramūnui kilo mintis surengti šventę, kurioje mokytų žmones vėžius valgyti. Tačiau aukštaitis ilgai galvojo, kaip čia reiktų tą padaryti. „Ilgai nešiojau tą idėją, kol vienais metais prekybos centre pirkau silkę. Ją pardavėja pasvėrė elektroninėmis svarstyklėmis ir tikslų svorį su kainą priklijavo ant maišelio. Tada man nušvito akys ir grįžęs namo per naktį parašiau scenarijų ir už poros mėnesių padarėm pirmąjį renginį“, - idėjos įgyvendinimo istoriją prisiminė Ramūnas Čižas.

Vėžius virs mediniame kubile

Varžytuvių tikslas – kas kokybiškiau suvalgys vėžius. „Elektroninėmis svarstyklėmis sversim tris vėžius prieš valgymą, kurį stebės teisėjai, kad žmonės su kiautais nepradėtų valgyt (juokiasi). Na ir sversim antrąjį kartą jau po suvalgymo. Laimės tas, kas kokybiškiausiai per 5 minutes suvalgys vėžius, t.y. kuo mažiau svorio paliks kiautuose“, - varžybų ypatumus komentavo R. Čižas.

Būsimos šventės naujovė – archajiškas vėžių virimas. „Kaip kepti, atrodo, visiems aišku – ant pagalio pamauni mėsos šmotą ir baigta. O kaip išvirti? Archajiškas virimas yra toks, kuomet išplakdavo molyje duobę, į ją mesdavo įkaitintą akmenį ir šitaip išvirdavo produktą. Kadangi molio neturiu, tai parodysiu kitą archajišką būdą – vėžius virsiu mediniame kubile“, - sakė renginio organizatorius, vėžių prisigaudantis aplinkiniuose ežeriukuose.

Paklaustas, kokių įrankių reikia turėti dalyviams, R. Čižas sako, kad ir valgyt reiks archajiškai – rankomis.

Pasak renginio organizatoriaus, linksmybės prasidės nuo ryto. „Jau nuo ryto rinksis žmonės, bendraus, vėžius valgys. Atvažiuoja svečiai ir iš vakaro, palapinę pasistato. Šventę mėgsta Rokiškio rajono baikerių klubas, kuriam sudalyvauti renginyje jau tapo garbės reikalas. Pas normalų žmogų kieme bulvės auga, o pas mane - koncertai vyksta“, - su nuotaika kalbėjo R. Čižas.

14.30 val. su praėjusių metų čempionu, renginio organizatorius savo sodyboje, ant Sartų ežero liepto, paleis kibirą nedidelių vėžiukų. Tuo bus grindžiama idėja, kad lietuviai ne tik valgo, bet ir žuvina ežerus. 15 val. bus einama prie stalo ir sodybos šeimininkas aiškins, kaip reikia valgyti vėžį. Po pamokos prasidės vėžių valgymo varžytuvės.

Apie varžytuves sužinojo visas pasaulis

Sodyboje veikia kavinė “Prie bravoro”, garsėjanti ne tik kulinarinio paveldo tradicijomis, bet ir Ramūno Čižo gaminamu alumi.„Jei prie bravoro neduočiau alaus, tai nusikaltimas būtų“, - juokiasi aludaris Ramūnas – ketvirtasis šeimos kartos atstovas, gaminantis alų, kurio receptūra saugoma nuo 1863 metų. Tad visų susirinkusiųjų lauks ir specifinis keptinis alus.

„Sumaltas salyklas sumaišomas su karštu ar šiltu vandeniu iki tešlos minkštumo, tada darai kepalus arba dedi į formas ir šauni į krosnį. Anksčiau būdavo, kad dar ir įkaitintą akmenį į vidų įspausdavo. Na ir tada kepi. Po to kepalus ištrauki, susmulkini ir tekini misą bei toliau darai alų kaip įprasta. Kadangi kepant susidarys paskrudusi pluta, ji ir turėtų duoti rudesnės spalvos. Be to ir likęs salyklas kepale cukruojasi ir gali truputį karamelizuotis“, - sakė alų namuose gaminantis Rytų Aukštaitijos gyventojas.

Pasak Ramūno, geriausias renginys, kuomet susirenka ne per daugiausiai žmonių. „Pirmaisiais metais buvo daug lankytojų – iki 2 tūkst. Geras draugas Dainius Martinaitis renginį tuomet vedė, tai man labai padėjo suvaldyti minią. Praeitais metais buvo apie 600 žmonių, tai buvau labai patenkintas, nes taip šeimyniškai visi pasibuvom – atvažiavo „tiksliniai“ žmonės, su kuriais malonu bendrauti“, - sakė Dusetų vienkiemį puoselėjantis aukštaitis.

Pasak sodybos šeimininko, sunkiausia, kuomet atvyksta išpuikę svečiai, kurie tikisi, kad juos kažkas linksmins ir aplink juos šokinės. „Atvažiuoja žmonės ir iš Klaipėdos, keli autobusai bus iš Jūrmalos. Yra buvę lankytojų ir iš Anglijos ir net iš Australijos“, - sakė Ramūnas.

Pasak Ramūno, apie renginį užsieniečiai sužinojo iš video reportažo. „Praeitais metais renginys buvo filmuojamas. Reportažas pasiekė per 600 naujienų agentūrų visame pasaulyje. Aš jau pripratęs, kad savam krašte pranašu nebūsiu. Žmonės grūdasi kelis tūkstančius kilometrų, kad tą patį pamatyti, kas vyksta mūsų krašte – tačiau tai žmogiška“, - juokiasi Ramūnas Čižas.

Plačiažnyplius bei siauražnyplius vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiukais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 50 vnt. vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį telkinį. Žymėtuosius, o ypač rainuotuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus ir visais įmanomais žūklės būdais.