Mei­lei ir šo­kiams vi­si am­žiaus tarps­niai bei pro­fe­si­jos tin­ka

– Pa­sit­rau­kė­te iš Sei­mo Li­be­ra­lų ir cent­ro są­jun­gos (LiCS) frak­ci­jos ir žen­gė­te ant par­ke­to. Ar ne per di­de­li po­ky­čiai Sei­mo na­rio gy­ve­ni­me?
 – Ma­no gy­ve­ni­me yra bu­vę ir di­des­nių pokyčių… O su LiCS frak­ci­ja ir par­ti­ja, ku­riai ak­ty­viai dir­bau de­šimt me­tų, ke­liai iš­si­sky­rė, kai ta­po vi­siš­kai aiš­ku, jog pa­si­kei­tus va­do­vui par­ti­jo­je ne­be­li­ko nei idė­jų, nei ge­bė­ji­mų gin­ti tai, kas svar­bu rin­kė­jams, nei,  pa­ga­liau, no­ro tai da­ry­ti. Li­ko tik vie­nin­te­lis kai ku­riuos bu­vu­sius ko­le­gas dar vie­ni­jan­tis vek­to­rius – bet ko­kia kai­na kuo il­giau iš­sė­dė­ti mi­nist­rų kė­dė­se, užim­ti vie­ną ar ki­tą koa­li­ci­jos di­des­nių­jų par­tne­rių „nu­mes­tų“ val­diš­kų po­ste­lių už be­są­ly­gi­nį pa­lai­ky­mą, ma­no po­žiū­riu, be­vil­tiš­kos Ku­bi­liaus po­li­ti­kos. Esu veik­los žmo­gus, vi­sa­da orien­tuo­juo­si į re­zul­ta­tą ir ma­nęs nie­ka­da ne­do­mi­no bu­vi­mas tik dėl bu­vi­mo.
 Iš Li­be­ra­lų ir cent­ro są­jun­gos tik jos sky­riuo­se li­ko do­rų, ga­bių ir darbš­čių žmo­nių. Taip pat ir Tel­šiuo­se. Ti­kiu, kad jie ras ke­lių ir bū­dų sa­ve po­li­ti­ko­je rea­li­zuo­ti ki­to­mis for­mo­mis, nes, nors ir la­bai gai­la tai pri­pa­žin­ti, taip veik­da­ma ar­ba, tiks­liau, ne­veik­da­ma, ši po­li­ti­nė jė­ga ne­tu­ri per­spek­ty­vų.
 Taip, žen­giau ir ant par­ke­to. Su­lau­kiu daug pa­lai­kan­čių šį ma­no žings­nį, bet, ži­no­ma, yra ir skep­tiš­kai ver­ti­nan­čių bei ban­dan­čių pa­sa­ky­ti, kad  po­li­ti­kui šok­ti ne­tin­ka. Taip ma­nan­tiems at­sa­kau per­fra­zuo­da­mas Alek­sand­ro Puš­ki­no ei­les: mei­lei ir šo­kiams vi­si am­žiaus tarps­niai bei pro­fe­si­jos tin­ka…
 – Ar su­kda­ma­sis Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių rim­tu dar ge­ba­te pri­si­min­ti, kad at­sto­vau­ja­te vi­suo­me­nės in­te­re­sams?
 – Vi­suo­me­nės in­te­re­sams at­sto­vau­ju jau de­šimt me­tų. To nie­ka­da ne­pa­mir­šau ir ne­pa­mirš­tu. Dar­bo me­tu nei šo­ku, nei re­pe­tuo­ju, o rim­tai ir at­sa­kin­gai dir­bu. Nuo ka­den­ci­jos pra­džios esu pa­ren­gęs ar­ba pri­si­dė­jęs ren­giant 182 tei­sės ak­tus. Ma­no va­do­vau­ja­mos dar­bo gru­pės pa­ren­gė di­de­lės apim­ties Kū­no kul­tū­ros ir spor­to stra­te­gi­ją, Ver­ty­bi­nių po­pie­rių rin­ką reg­la­men­tuo­jan­čių įsta­ty­mų pa­ke­tą. Šiuo me­tu ki­ta ma­no va­do­vau­ja­ma dar­bo gru­pė in­ten­sy­viai ren­gia su­dė­tin­gus La­žy­bų ir Azar­ti­nių lo­ši­mų įsta­ty­mo pro­jek­tus ir t. t.
 Kiek­vie­nas pi­lie­tis, kad ir ko­kias pa­rei­gas užim­tų, tu­ri tei­sę į lais­va­lai­kį, taip pat ir Sei­mo na­riai. Nie­kam neužk­liū­da­vo, kai kiek­vie­ną va­ka­rą po dar­bų Sei­me žais­da­vau krep­ši­nį, fut­bo­lą ar te­ni­są, spor­tuo­da­vau leng­vo­jo kul­tū­riz­mo sa­lė­je, plau­kio­da­vau ba­sei­ne. Šeš­ta­die­niais daž­no­kai su Sei­mo ko­man­do­mis va­žiuo­da­vo­me į krep­ši­nio, fut­bo­lo var­žy­bas. Dėl sa­vo lais­va­lai­kio po­mė­gių iki šiol ne­su­lauk­da­vau jo­kių prie­kaiš­tų nei iš ko­le­gų, nei iš žur­na­lis­tų, nei iš vi­suo­me­nės, tai ko­dėl ne­ga­lė­čiau šiuo lai­ko­tar­piu už­siim­ti ne mi­nė­tais po­mė­giais, bet šok­ti?
 Kai kas sa­ko, kad Sei­mo na­rys užuo­t šo­kęs, ga­lė­tų įsta­ty­mų pro­jek­tus reng­ti, bet tuo­met bū­tų ga­li­ma pa­rei­ka­lau­ti, kad ir mo­ky­to­jas lais­va­lai­kiu mo­ky­tų, gy­dy­to­jas gy­dy­tų ir t. t. Jei at­vi­rai, tai man to­kio po­bū­džio prie­kaiš­tai ke­lia šyp­se­ną, to­dėl ne­ma­tau prie­žas­ties tei­sin­tis. Per sa­vo lais­va­lai­kį tu­riu tei­sę už­siim­ti kuo no­riu, o šiuo me­tu lais­va­lai­kiu no­riu šok­ti.
 Jau se­no­kai įsi­ti­ki­nau, kad kuo dau­giau esi už­siė­męs, tuo dau­giau pa­da­rai, ir kai no­ri – su­spė­ji vi­sur. Vi­suo­me­nė ga­li bū­ti ra­mi – spė­siu vi­sur, taip pat ir šeš­ta­die­niais šo­kių mė­gė­jams su­šok­ti po vie­ną nau­ją šo­kį.
 – Tik la­bai stip­rus vy­ras (ar­ba žiop­lys!) ga­lė­tų at­si­spir­ti ypač ža­viai šo­kių par­tne­rei. Tai liu­di­ja ne vie­nas bu­vu­sių šo­kių pro­jek­tų pa­vyz­dys.
 – Taip, šiuo po­žiū­riu aš esu stip­rus vy­ras. My­liu sa­vo gau­sią šei­mą, su žmo­na Li­na su­si­kū­rė­me jau­kią ap­lin­ką, gra­žiai au­gi­na­me ir auk­lė­ja­me vai­kus ir dėl ža­vios šo­kių par­tne­rės ar dėl bet ko­kių ki­tų ap­lin­ky­bių tik­rai „ne­me­siu ke­lio dėl ta­ke­lio...“
 – Per va­ka­rė­lius tur­būt la­bai mėgs­ta­te šok­ti, to­dėl ir su­ti­ko­te da­ly­vau­ti to­kia­me pro­jek­te?
 – Su­ti­kau ne iš kar­to, tik pa­si­ta­ręs su ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis ir su­lau­kęs iš jų vie­na­reikš­mio pa­lai­ky­mo. Iš­mok­ti ge­riau val­dy­ti sa­vo kū­ną, gra­žiau šok­ti, ma­nau, no­rė­tų daug kas, tik ne vi­siems to­kios ga­li­my­bės pa­si­tai­ko ir ne vi­si tam ryž­ta­si. Aš ne­ti­kė­tai at­si­ra­du­sia ga­li­my­be pa­si­nau­do­jau ir drą­siai priė­miau šį gy­ve­ni­mo nuo­ty­kį, nes, ma­no po­žiū­riu, gy­ve­ni­mas tu­ri bū­ti ne tik pra­smin­gas, bet ir įdo­mus.
 – Ar anks­čiau yra te­kę mo­ky­tis šo­kių žings­ne­lių? Kas bu­vo pir­mo­ji šo­kių mo­ky­to­ja?
 Pa­me­nu, ma­ma ant ro­gu­čių ma­ne pra­di­nė­je kla­sė­je bu­vo nu­ve­žu­si į šo­kių bū­re­lį pas ger­bia­mą šo­kių mo­ky­to­ją Ge­no­vai­tę Lu­kaus­ky­tę – ta­da kant­ry­bės už­te­ko tik ke­liems mė­ne­siams, o vė­liau, kaip ir dau­ge­lį to­kio am­žiaus ber­niu­kų, pa­vi­lio­jo krep­ši­nis. Dau­giau šo­kio pa­mo­kų iki šio pro­jek­to tu­rė­ti ne­te­ko, ne­skai­tant šo­kių va­ka­rė­liuo­se, gim­ta­die­niuo­se, dis­ko­te­ko­se.
 – Kiek lai­ko per die­ną ski­ria­te šo­kiui?
 – Įvai­riai, bet daž­niau­siai apie po­rą va­lan­dų, nors kai pra­dė­jo­me reng­tis pro­jek­tui, kai ku­rio­mis die­no­mis te­ko mo­ky­tis šok­ti ir po pen­kias va­lan­das per die­ną. Tuo me­tu, kai ne­vy­ko Sei­mo se­si­jos ir ne­bu­vo po­sė­džių, ga­lė­jau sau tai leis­ti.
 Be­je, vie­ną sa­vai­tę šo­kių žings­ne­lių mo­kiau­si Vieš­vė­nų kul­tū­ros cent­ro sa­lė­je. Esu dė­kin­gas šių kul­tū­ros na­mų dar­buo­to­jams už šią ga­li­my­bę, nes vie­nu me­tu „nu­šo­viau du zui­kius“ – ir su par­tne­re mo­kiau­si šok­ti, ir su šei­ma il­sė­jau­si so­dy­bo­je pas ma­mą.
 – Ar tre­ni­ruo­ja­tės tik su šo­kių par­tne­re, ar kar­tais tal­ki­na ir žmo­na?
 – Ma­no par­tne­rė Ka­ri­na Je­re­mian yra aukš­čiau­sios kla­sės La­ti­no šo­kių pro­fe­sio­na­lė, tri­jų ša­lių čem­pio­nė, dau­ge­lio šo­kių kon­kur­sų nu­ga­lė­to­ja, tad šo­kius sta­to ji pa­ti. Mums net cho­reog­ra­fas ne­tal­ki­na, vis­ką da­ro­me dvie­se, o žmo­na Li­na taip pat pa­de­da ne tik pa­lai­ky­da­ma mo­ra­liš­kai, bet ir pa­ta­ri­mais, kaip ste­bė­to­ja iš ša­lies. Kai ku­riuos žings­ne­lius po re­pe­ti­ci­jų dar pa­kar­to­ja­me ir su žmo­na na­mie. To­dėl už sa­vo pa­sie­ki­mus ant par­ke­to esu dė­kin­gas ir mie­lai par­tne­rei bei reik­liai tre­ne­rei Ka­ri­nai, ir my­li­mai žmo­nai Li­nai bei vi­sai sa­vo šei­mai.
 – Yra tei­gian­čių, kad po­li­ti­ka ir šou vers­las – la­bai pa­na­šūs da­ly­kai? Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė?
 – Man taip neat­ro­do, nors kai ku­rių pa­na­šu­mų gal­būt ir ga­li­ma įžvelg­ti, bet ma­ny­ti, kad ge­ras „šou­me­nas“ au­to­ma­tiš­kai ga­li bū­ti ir ge­ru po­li­ti­ku – nė­ra pa­grin­do. To­kių pa­vyz­džių, kai šou pa­sau­lio at­sto­vai, vi­siš­kai ne­tu­rė­da­mi po­li­ti­nės pa­tir­ties, atei­na į po­li­ti­ką ir iš kar­to pa­ten­ką į val­džią, mes jau ma­tė­me. Taip pat ma­tė­me ir kuo tai bai­gė­si.
 – Ar­tė­ja rin­ki­mai į Sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas, ar Jū­sų ne­gun­do Sa­vi­val­da?
 – Nie­ka­da ne­sa­kyk niekada…. Man yra te­kę dirb­ti Sa­vi­val­do­je tiek Tel­šiuo­se, kaip ra­jo­no ta­ry­bos na­riui, tiek Vil­niu­je, kaip mies­to ta­ry­bos sek­re­to­riui, tad pa­tir­ties tu­riu daug ir, ti­kiuo­si, kad ir Sa­vi­val­dos lyg­me­ny­je vi­suo­me­nei ga­lė­čiau bū­ti ne ma­žiau nau­din­gas, nei dirb­da­mas Sei­me. O kaip bus, ma­ty­si­me. Iki Sa­vi­val­dos rin­ki­mų dar yra ne­ma­žai lai­ko, ar da­ly­vau­siu ar­tė­jan­čiuo­se rin­ki­muo­se ir jei da­ly­vau­siu, kur – dar neap­sisp­ren­džiau. Be­je, neat­me­tu ga­li­my­bės ka­da nors dar pa­dir­bė­ti ir Tel­šių ra­jo­no me­ru, ypač, jei pa­ga­liau bū­tų įtei­sin­ti tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai. Nea­be­jo­ju, kad sa­vo su­kaup­tą pa­tir­tį ga­lė­čiau la­bai sėk­min­gai pa­nau­do­ti Tel­šių kraš­to žmo­nių la­bui. O lais­va­lai­kiu ar šven­čių me­tu su tel­šiš­kiais gal­būt dar ir pa­šok­tu­mėm.
 –  Dar su­grįž­ki­me į šo­kių aikš­te­lę: ar sten­gia­tės įtik­ti žiū­ro­vui? Kaip ma­no­te, kas bal­suo­ja už jū­sų po­rą?
 – Žiū­ro­vams sten­gia­si įtik­ti vi­si, juk dėl jų ir šo­ka­me. O bal­suo­ja už mus tie, ku­riems mū­sų po­ra bei mū­sų at­lie­ka­mi šo­kiai pa­tin­ka. Ži­no­ma,  pir­miau­sia mū­sų po­rą pa­lai­ko ar­ti­mie­ji, gi­mi­nės, drau­gai. Ma­nau, kad tarp pa­lai­kan­čių yra ir ne­ma­žai tel­šiš­kių. Ti­kiuo­si, kad jų bus vis dau­giau. Nau­do­da­ma­sis pro­ga dė­ko­ju jau mū­sų po­rą pa­lai­kiu­siems ir vi­siems, ku­rie mus dar pa­lai­kys per pro­jek­tą  „Šok su ma­ni­mi“. Pa­ža­du dar ne vie­ną gra­žų šo­kį!