Suomijoje gyvenanti tauragiškė veda radijo laidas apie Kiniją

Ryšiai su bendraklasiais nenutrūko

Tauragės „Versmės“ gimnaziją Rūta baigė 2003 metais. Įstojo į Kauno technologijos universitetą ir ten baigė vadybos bakalauro studijas. Kaip ir dauguma studentų, dvi vasaras pagal darbo programą „Work and Travel USA“ ji dirbo Kolorado valstijoje, suvenyrų ir juvelyrikos parduotuvėse, tad labai daug teko bendrauti su turistais. Vėliau keliavo po vakarinę pakrantę. O įspūdžių nepamiršo iki šiol.

Už galimybę studijuoti dėkinga tėvams

Baigusi mokslus Lietuvoje, mergina nusprendė studijuoti užsienyje. Buvo įdomu pačiai įsitikinti, ar mokslo kokybė užsienyje tikrai geresnė, norėjosi kitokios patirties, o tuo pačiu – ir bent porą metų pagyventi kitoje šalyje.

– Baigusi bakalauro studijas KTU, savo dokumentus išsiunčiau į Tamperės Universitetą. Liepos mėnesį sužinojau, kad po didelės atrankos esu priimta į Magistratūros studijas, o rugpjūčio gale jau sėdėjau lėktuve į Suomiją, – pasakoja ji.

Atvykusi visiškai viena, ji greit susidraugavome su bendramoksliais. Tačiau ir laiko pramogoms po paskaitų beveik nelikdavo, nes pasak Rūtos, beveik visi profesoriai atvykdavo į Tamperę porai savaičių iš JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos ir išdėstydavo visą paskaitų kursą. Grafikas buvo be galo įtemptas. Būdavo, kad to paties dalyko paskaitos vykdavo dvi savaites, kiekvieną dieną nuo 8 ryto iki 5 val. vakaro, o grįžus namo dar reikėdavo padaryti namų darbus kitai dienai. Tačiau po to turėdavome apie savaitę atostogų nuo pagrindinių studijų. Studijuojant universitete terminai nėra tokie griežti, kaip Lietuvoje. Jei nespėji pabaigti darbo, ar per egzaminą sergi, visuomet gali susitarti su dėstytoju ir darbą pristatyti vėliau, egzaminą laikyti kitu laiku.
 – Už galimybę studijuoti Suomijoje esu be galo dėkinga savo tėvams, – sako Rūta. – Mokslas Suomijoje nemokamas, tačiau pragyvenamas bent jau tada, kai atvažiavau čia gyventi, buvo tris kartus brangesnis. Visą pragyvenimą finansavo tėtis ir mama.

Stebina suomių kultūra

Paklausta, ar sunku buvo pritapti svetimoje šalyje, Rūta sako, kad tai labai priklauso nuo to, ką vadinsime „pritapti“. Suomiai, pasak jos, – šalti ir labai sunkiai užmezgantys kontaktą žmonės, ne taip, kaip jų kaimynai švedai. Tačiau jei jau pralaužėte ledus ir vis dėlto radote draugą ar draugę suomį, jis jus priims, atsivers ir bus tikras draugas. Į atvykėlius čia žiūrima palankiai, ypač jei galite bent sakinį suregzti suomiškai. Jų akys net nušvinta išgirdus užsienietį, šnekantį suomiškai. Suomių kalba – viena sunkiausių ir mažiausiai paplitusių, kaip ir lietuvių. Tačiau mane vis dar stebina suomių kultūra, kai kurie poelgiai ir supratimas. Tik čia atvykusi pradėjau rašyti blogą apie gyvenimą Suomijoje, kurį papildau iki šiol.

Pragyvenimo lygis, pasak Rūtos, Suomojoje labai geras. Tačiau suomiai to neįvertina. Jie visada viską turėjo. Jai juokinga, kai studentai, kurie dirba, pavyzdžiui, viešbučiuose ar pardavėjais parduotuvėje verkia, kad už dviejų savaičių atostogas Turkijoje ar Graikijoje jiems reikia pakloti pusę savo algos.

Išmoko punktualumo

– Suomiai – labai kantrūs. Prekybos centruose vyrai nevaikšo moterims iš paskos ir neliepia paskubėti. Ramiai stovi ir laukia. Kur nuskubėsi? Ir pati jaučiu, kad išmokau į viską žiūrėti paprasčiau, nebeskubu prie kasos išimti prekių iš krepšio, kaip anksčiau. Išmokau būti punktuali. Jei su suomiu susitari susitikti 17 valandą miesto aikštėje, geriau jau nevėluoti nė minutės arba paskambinti ir pranešti, kad vėluosi bent 5 minutes. Susitarimas yra viskas, ir jo laužyti nevalia. Visi viską susiplanuoja iš anksto. Tad kartais man žmonėse trūksta spontaniškumo, – pasakoja mergina.

Suomiai, jos nuomone, labai dideli patriotai. Visada stengiasi pirkti tik suomiškas prekes, nuolat giria savo šalį, o jei, pavyzdžiui, kiaušinį kepsi ne taip, kaip jie pripratę, jiems tai atrodo kvaila. Be to, jie labai tiesmukiški žmonės. Sako viską tiesiai į akis. Dideli feministai. Prie to jau Rūta beveik pripratusi, bet kartais dar nustemba, kai prie parduotuvės durų vyras nepraleidžia žmonos, neatidarinėja durų ir neneša krepšių iš mašinos. Pačios moterys to neleidžia. Nori būti lygiavertės ir įrodinėja, kad viską gali padaryti pačios.

Daugelį stebina... darbas

Suomių kalba, pasak Rūtos, gana sunki. Ji prisipažįsta nesanti didelė kalbų mėgėja, tad suomiškai būtiniausiu atveju susišneka, tačiau ten visi labai gerai šneka angliškai, net vyresnio amžiaus žmonės, tad ji juokiasi turinti  pasiteisinimą nesimokyti kalbos.

Paprašyta papasakoti apie savo darbą, mergina sako dažnokai, kalbėdama apie tai, sulaukianti keistos reakcijos.

– Dirbu kinų ir suomių kompanijoje. Kuriame radijo laidas, kurios transliuojamos skirtingose šalyse, ir svetaines apie Kiniją daugiau nei 11 skirtingų kalbų (skandinavų, estų, prancūzų, olandų ir t.t.). Viena jų – lietuvių, – pasakoja ji. – Įmonės įkūrėjas yra kinas, į Suomiją atvykęs prieš 25 metus. Su keliais draugais suomiais sugalvojo įkurti radijo kompaniją, kuri kurtų laidas apie Kiniją. Kodėl Kiniją? Kadangi tai yra labai sparčiai besivystanti valstybė, kuri nori apie save papasakoti visam pasauliui ir turi nemažai lėšų, kurias gali išleisti tokiems projektams. Mūsų kompanija buvo pirmoji, kuri pradėjo tokį verslo konceptą – įdarbinami skirtingų tautybių žmonės, kurie kuria radijo laidas (dabar jau ir internetines svetaines) skirtingomis kalbomis, transliuojamas jų šalyse. Pavyzdžiui, mes, lietuvių komanda, turime valandos trukmės laidą kasdien AM bangomis, o savaitgaliais mūsų laidą pavadinimu „Langas į Kiniją“ transliuoja Alytuje įsikūrusi radijo stotis FM99. Birželio mėnesį organizavome kinų dieną Vilniuje ir Piarnu (Estija). Sulaukėme nemažo žmonių susidomėjimo. Į renginį buvo atvykusi delegacija iš Kinijos, Kinijos ambasadorius Lietuvoje. Kadangi buvau renginio koordinatorė, teko nemažai bendrauti ir bendradarbiauti su kinais.

Darbo skelbimą Rūta rado internete, darbo paieškos puslapyje. Išsiuntusi savo CV, po kurio laiko gavo darbą. Pradėjusi dirbti „radijo balsu“, vėliau įdarbinta ir kaip lietuvių komandos narė.
 Kiniškai ji moka tik pasisveikinti, suskaičiuoti iki 10 ir gal dar užsisakytų maisto. Tačiau darbe kinų kalba nėra labai reikalinga. Komandoje Rūta dirba su labai kvalifikuotais kolegomis, kurie visada konsultuoja bet kokiais klausimais. Be to, visas darbas vyksta anglų kalba.

Įspūdžiai iš Kinijos – nepamirštami

 Rugsėjį darbo reikalais dvi savaites Rūta praleido Kinijoje, Šanchajuje.

– Iki šiol esu gyvenusi miestuose, turinčiuose kelis šimtus tūkstančių gyventojų. Tad patekti į 20 milijonų žmonių turintį megapolį buvo tikrai įdomu, – pasakoja ji. – Dalyvavau Šanchajaus pasaulinėje parodoje. Kadangi turėjau žurnalisto kortelę, į šalių paviljonus galėjau patekti be eilės, aplankiau kelis kartus daugiau vietų nei paprasti lankytojai, kurie eilėse prastovėdavo net po kelias valandas.

Tautybė – nei pliusas, nei minusas

– O kaip laisvalaikis? Ką dažniausiai veikiate? Koks jūsų draugų ratas – ar tai lietuviai, ar suomiai, o gal tautybė ten visai nesureikšminama?

– Laisvalaikio lieka labai nedaug, tačiau visuomet yra ką veikti,– sako Rūta. – Turiu nemažą būrį draugų – ir lietuvių, ir užsieniečių. Dauguma jų – ne suomiai, kadangi, kaip jau ir sakiau, su suomiais sunkoka susipažinti (bet galiu pasigirti – man pavyko, ir turiu kelis draugus suomius), o užsieniečiai, atvykę į Suomiją, labai linkę bendrauti. Tautybė nėra nei pliusas, nei minusas. Žmonės priima žmones, o ne rasę, tautybę ar kalbą.

Svajonių šalis – Lietuva

Gimtinę Rūta sako prisimenanti labai dažnai. Čia gyvena jos brangiausi ir artimiausi žmonės. Į namus aplankyti tėvų, sesers Giedrės ir giminių mergina grįžta beveik kas mėnesį ar kartą per du mėnesius. Tačiau spėja pasiilgti mamos balandėlių, tėčio pomidorų, agurkų ir svogūnų salotų ir... sesers drabužių spintos.

Nors Suomija, pasak Rūtos, – beveik ideali šalis, gyventi ji norėtų grįžti į Lietuvą. Sako esanti namų žmogus, be galo pasiilgstanti šeimos, namų, senelių, tetų ir dėdžių. Be to, draugai, kurie čia yra likę, jai geriausi ir brangiausi. Nors dauguma keikia Lietuvą, iš jos bėga ir sako niekada nebegrįšiantys, jai Lietuva yra svajonių šalis.

– Geriau ar blogiau, gyventi čia galima, – įsitikinusi ji.

Birutė SLAVINSKIENĖ