Sąjūdžio metų spauda primena skaudžius įvykius

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Dvidešimt metų praėjo nuo ano, tragiškojo, 1991-ųjų sausio.Vakar minėjome masinį taikų Lietuvos piliečių pasipriešinimą Sovietų Sąjungos bandymui jėga į savo rankas paimti valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.

Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių taikių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų - desantininkams pradėjus karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.

Besiplaikstančios trispalvės, žvakučių liepsnelės, gėlės, vainikai ant žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kapų primins skaudžias netektis, žaizdas ir mūsų pačių, išsivadavusių iš imperijos gniaužtų, susitelkimą pavojaus akivaizdoje.

Justinas Stonys, labiausiai jurbarkiečiams žinomas kaip Smalininkų senovinės technikos muziejaus įkūrėjas, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos proga dar kartą nustebins jurbarkiečius. Šiai dienai skirtame renginyje jis pristato savo muziejuje sukauptą ir saugomą Sąjūdžio metų spaudą. J. Stonio muziejuje saugomi net 69 spaudos leidiniai, skirti šiam laikotarpiui. Tarp jų – ir visas pluoštas Jurbarke leistų laikraščių. Pats pirmasis „Jurbarkiečių balsas“. Rašomąja mašinėle spausdintas laikraštis buvo tik kukli užuomazga vėliau atsiradusiam savaitraščiui „Mūsų mintys“. Šis laikraštis buvo leidžiamas trejus metus. Abu leidiniai tuomet buvo mūsų krašto žmonių sąmonės laisvėjimo ruporai. Apie jų meninę, netgi žurnalistinę vertę negalima spręsti iš šiandieninės žiniasklaidos pozicijų. Jų vertė – istorinė. Pirmieji laisvės šaukliai švietė ir kvietė kovoti ne tik už laisvą Lietuvą. Jie skatino keisti požiūrį į sustabarėjusią tvarką, skatino laisvės troškimą, švietė, informavo visuomenę apie vykstančias permainas, įvairias reformas, ragino į gyvenimą žvelgti kitaip, ne pro rožinius sovietinius akinius. Nėra labai keista, kad tokią įdomią kolekciją Laisvės gynėjų dienos proga pristato Justinas Stonys. Tarp beveik 14 tūkstančių jo muziejuje saugomų vertingų eksponatų šis pluoštas prieš dvidešimt metų leistos spaudos – tik lašelis jūroje.

Įdomu ir tai, kad pats muziejaus vadovas yra aktyvus to meto Sąjūdžio veikėjas, priklausęs vienam iš vadinamųjų „žaliaraiščių“ būriui. Šie būriai pirmaisiais Sąjūdžio metais buvo įkurti Vilniuje. J. Stonys tuomet ten dirbo dėstytoju Gedimino Technikos universitete. Jis vadovavo maždaug trisdešimties jaunuolių būriui, kurie, reikalui esant, turėjo ginti Aukščiausios Tarybos pirmininką prof. Vytautą Landsbergį. Justinas Stonys iki šiol turi pažymėjimą, liudijantį apie narystę šiame būryje. Kadangi KGB, kurios narių, aišku, buvo ir tarp sąjūdiečių, turėjo šių „žaliaraiščių“ sąrašus, buvo duotas įsakymas, Lietuvą sugrąžinus į TSRS, visus juose esančius žmones likviduoti. „Buvau mirtininkų sąraše“, – juokauja p. Justinas. Bet nei dėl vieno savo poelgio jis nesigaili. Priešingai, jei iškiltų grėsmė tėvynės laisvei, jis ir vėl eitų į pirmąsias gretas. Tokie žodžiai kaip baimė, prisitaikymas ar nuolankumas šiam žmogui neegzistuoja. O ir jo darbai tą įrodo. Daugybę metų už savo nuosavas lėšas, gautas dirbant pedagoginį darbą, rinkti vertingi eksponatai verti ne tik padėkos. Jo muziejus garsina Jurbarko kraštą, rajono valdžiai nekainuodamas nei vieno lito.

Paklausus apie Sausio 13-osios dienos prasmę Justinas Stonys ilgai žodžių neieško. Jam ši diena – kertinis Lietuvos istorijos akmuo. Ši diena – tarsi bokštas, tarsi švyturys, nušviečiantis kelią būsimoms kartoms. Visus nusivylusius, palaužtus, užguitus, nepritekliuose vargstančius žmones ši diena, pasak p. Justino, turėtų įkvėpti. Jo įsitikinimu, Sausio 13-oji savo istorine reikšme tolygi pokario rezistenciniam pasipriešinimui. Ji lėmė didžiąja dalimi ir visos Sovietų Sąjungos žlugimą, paskatino užsienio valstybes pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Tarsi Berlyno siena griuvo raudonoji imperija, tad ši diena turėtų būti suvokiama kaip lemtinga pergalė. Sausio 13-osios akimirkos reikalavo milžiniškos drąsos ir pasiaukojimo, tai buvo lemtingas lūžio taškas, po kurio tapo aišku, kad Sovietų Sąjunga nebeturi jokių išlikimo galimybių. Blogio imperija neatsilaikė, atsitraukė ir galutinai žlugo. Su tokia emocinga muziejaus šeimininko kalba neįmanoma nesutikti.

Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis. Netekti jos – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis.

Na, o grįžtant prie šiai dienai skirtos parodos, reikia paminėti, kad be spaudos leidinių joje eksponuojami ir kiti anuos įvykius iliustruojantys eksponatai – tai radijo stotelės, KGB telefonai, nors ir atrodantys įprastai, bet savo sudėtingomis mikroschemomis lenkiantys televizorių įrangą, nekaltai atrodantys rašikliai, sugebėję fiksuoti nemažos minios garso įrašus ir kt.

 „Mūsų minčių“ ir kitų laikraščių komplektus parodoje galima vartyti ir skaityti. Daug gerų ir įdomių straipsnių „Mūsų mintims“ tuomet pateikė A.Vančys, J. Rekešius, R. Karopčikas, L. Andrikienė, jurbarkiškiai rašytojai A. Raudonis, J. Girdzijauskas ir kiti.J. Stonys teigia, kad saugoja apie 1 toną leidinių, tad atsiradus puikiai progai, nors dalį jų dabar gali parodyti visuomenei. Sąjūdžio pradžioje, kai buvo pradėtas leisti „Atgimimas“ katastrofiškai trūko popieriaus. Justinas Stonys pasakoja, kad teko vykti į Kaliningrado sritį ir mainais į traktorių dalis gauti taip trūkstamo popieriaus šiam leidiniui.

Šiuo metu darbuotis muziejuje, inventorizuoti ir surašyti visus eksponatus jam padeda Angelina Reičiūnienė. Jurbarko savivaldybė, ilgus metus išvis neskyrusi šiam unikaliam muziejui nei lito, praėjusiais metais visgi sugebėjo įsteigti vieną etatą, tad dabar ši pagalbininkė – tikrai lauktas asmuo muziejuje. Reikia manyti, kad J. Stonio ir jo pagalbininkės parengta paroda sudomins jurbarkiečius. Vieniems primins pačių išgyventus įvykius, sugrąžins į netolimą praeitį, kai visi tarsi mūras stovėjo susikibę už rankų prie parlamento ir TV bokšto. Kitus, kurie dar buvo maži ar dėl kitų priežasčių negalėjo dalyvauti, supažindins su mūsų tėvynės istorijos puslapiais. Labai svarbiais, gyvais, nepamirštamais.

Judita Pažereckienė

musulaikas.com inf.