Knygų mylėtoja tęsia senas miesto tradicijas

Subūrė knygų mėgėjus

Bibliotekų, ypač rajonų, lentynos ne taip dažnai papildomos naujais leidiniais, o įsigyti naują keliasdešimt litų kainuojančią knygą dažnam darosi prabanga. Tokiems žmonėms knygyno savininkė, tęsianti senas miestelio tradicijas, pasiūlė išeitį. Pasak istorinių šaltinių, Ramygaloje dar 1906 metais buvo knygynas, kurį įkūrė Benediktas Masiokas.

„Tai daugiau švietėjiška, o ne pelninga veikla. Kai pamatai žmogų, kuris nori skaityti, atsileidžia visi varžtai“, – sako aistringa knygų mylėtoja Ž.Dangveckienė, domėtis naujausiais leidiniais įkvėpusi ne vieną seniūnijos gyventoją.

Nuolat knygyno duris varsto ir naujas knygas nuomojasi iki 40 ramygališkių. Tai daugiausia moterys, kurios perskaityti leidinius paskatina ir kitus šeimos narius.

Iš kiekvieno nuomotojo rankų atgal į knygyną sugrįžusi knyga kas savaitę atpinga 2 litais.

Tad brangiausiai kainavusią knygą kartais galima įsigyti už simbolinę kainą.

Atsiranda pirkėjų, kurie iškart atveria piniginę naujutėlaitei knygai. Štai Algimanto Čekuolio, Filomenos Taunytės knygų užsako ir ne po vieną egzempliorių. Tačiau daugiausia knygyne apsilanko tokių, kurie naujas knygas išsinuomoja. Ž.Dangveckienė baigia užpildyti trečią storą sąsiuvinį, kuriame skaitytojai, nuomodamiesi išsirinktą leidinį, pasirašo. Per tuos metus, kai teikiama tokia paslauga, nebuvo nė vieno, kuris negrąžintų knygos.

„Jei kas nors per rūpesčius pamiršta laiku atnešti, gatvėje sutikusi primenu – juk mažame miestelyje vieni kitus puikiai pažįstame“, – pasakoja knygyno šeimininkė, kuriai tarpusavio pasitikėjimas yra svarbiausias užstatas.

Mokiniai knygyne randa reikiamų pratybos sąsiuvinių ir įvairių raštinės prekių. Vyresnieji pamėgo nuomotis knygas. Lieka viduje Skaitomiausių knygų dešimtukus, anonsus Ž.Dangveckienė skelbia sūnaus Rapolo, taip pat aistringo knygų mėgėjo, sukurtame interneto puslapyje. Čia galima rasti moters atsiliepimų apie perskaitytas knygas, sentencijų.

„Visada gali pasitikėti knygomis. Sako, kinas yra tikresnis už tikrovę, bet tas filmas, kuris gimsta mintyse skaitant gerą knygą, yra pats tikrasis skaitančiojo kūrinys...“ – savo mintimis dalijasi knygininkė.

Žaneta sako, kad kiekvienai knygai – savas metas skaityti. Vidinis jausmas pakužda, kada paimti vieną ar kitą knygą. Ilgą laiką moteris žavėjosi rusų rašytojo Ivano Gončiarovo „Oblomovu“. Dabar daug pasisemia iš Liudmilos Ulickajos knygų.

Iš Lietuvos autorių moteris mėgsta skaityti Arvydą Šliogerį, Jūratę Baranovą, Liutaurą Degėsį. „Gal dėl to, kad mano sūnus studijavo filosofiją. Šie autoriai – jo dėstytojai“, – svarstė Ž.Dangveckienė.

„Jei namuose darytumėte remontą, jei reikėtų taip peržiūrėti savą biblioteką, kad liktų tik vertingiausios ir mylimiausios, kurias pirmiausiai gelbėtumėte?“ – interneto puslapyje skaitytojų klausdama susimąstyti skatina Žaneta. Pati prisipažįsta, kad pirmiausia į saugią vietą perkėlė poezijos rinkinius. Kita vertus, ar būtina knygas statyti į lentynas ir saugoti? Knygininkė dabar linkusi manyti, kad perskaitytos knygos lieka viduje, tad nebūtina jų kaupti.

Ištraukia iš aplinkos

„Knygos man – tarsi priklausomybė, lengvas pamišimas. Jos ištraukia iš kasdieninės aplinkos. Matyt, esu ne šio pasaulio žmogus – knyginis, neracionalus“, – samprotavo moteris.

Ž.Dangveckienė sako, kad kiekviena knyga ko nors moko, o maloniausia, kai jose perskaitytos tiesos patvirtina savąsias. Štai iš eilinės populiariausios knygos įstringa žurnalisto, teisininko padorumo ieškojimai. To dabar taip pasigendama.

Meilę knygai skiepijanti moteris norėtų įsteigti diskusijų klubą, kuriam temas padiktuotų perskaitytos knygos. Kol klubo idėja nevirto kūnu, knygyno šeimininkė kviečia pokalbio interneto svetainėje:

„Kodėl skaitome knygas? Kodėl grumdomės knygų mugėse? Ką norime rasti? Rašantysis lyg lošėjas ieško lengvatikio, kuris sutiktų žaisti jo žaidimą „Aš rašau, tu skaitai“. Vilioja puošniais viršeliais, gundo paslaptingais pavadinimais ir, rodos, palieka galimybę neskaityti. O mes skaitome. Kai kuriuos tekstus skaitome jau kelis šimtmečius, juos nagrinėjame, randame visokių netikėčiausių prasmių, vėl ir vėl juokiamės ar verkiam su išgalvotais, bet atpažįstamais herojais.

Rašytojų ir skaitytojų susitikimai, mano galva, gana banalus ir beveik nenaudingas užsiėmimas, nebent rašytojas mėgsta reklamuotis, o skaitytojui rūpi pamatyti gyvą kūrėją. Nėra atsakymo į klausimą „Kodėl parašėte?“ Nebent būtumėte toks aštriamintis ir mokantis gluminti filosofas kaip Arvydas Šliogeris...“