Ramybės troškimas atvedė į kaimą

– Jūs gal juokaujate? – nustebo Algirdas Mecuta, paklaustas, ar tik nesiruošia „užveisti“ kokį ūkį keturiuose hektaruose apie namus. – Mums šita sodyba tik laisvalaikiui ir atostogoms praleisti reikalinga. Gana sodelio, tvenkinio ir vejos aplinkui. Ją pjauname su žmona ir dukra trimis žoliapjovėmis. Tikrai nepavargstame. Kai visą dieną tenka dirbti „galva“, tai fizinis darbas – tikra atgaiva. Man patinka krapštytis apie namus.

Algirdas Mecuta yra įgijęs fiziko išsilavinimą, dirba Kazlų Rūdoje įsikūrusioje privačioje firmoje ir dar dėsto geografiją Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje. Žmona Regina – Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Informatikos skyriaus vyriausioji specialistė. Abu sutuoktiniai dirba susikaupimo reikalaujantį protinį darbą.
Algirdas sakė visada norėjęs į kaimą, į gamtą, tad prie tos minties pratinęs ir šeimą. Ilgai ieškota tinkamos vietelės, kol prieš keletą metų šeima aptiko be galo apleistą, bet ypač gražioje vietoje įsikūrusią sodybą.
– Čia buvo tikras šabakštynas, – apie senąją sodybą pasakojo Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita. – Žmonės turėjo nemažai pavargti, kol išvalė iš kiemo visas šiukšles ir sutvarkė šitokį žemės plotą.Dabar nuo paprastos dviejų galų trobos slenksčio atsiveria nuostabūs vaizdai. Išpjauti krūmynai neužstoja kalvoto kraštovaizdžio, netikėtai „atrastas“ ir šone sodybos tekantis upeliūkštis.
Namas stovi aukštai ant kalvos. Už jo plyti du hektarai namų valdos. Laiptuota priekinė kiemo pusė išmoningai sutvirtinta Vištyčio laukuose gerai „derančiais“ akmenimis. Priekyje kiemą įrėmina ir senoviškas akmeninis ūkinis pastatas.
– Visus labai sudomina šone namo, žemutinėje kiemo dalyje, esantys trys iš akmenų išdėstyti stačiakampiai, – rodė A. Mecuta. – Tai senojo namo, kuris sudegė per karą, pamatai. Ten radome tikrą šiukšlyną, tačiau viską išvalėme, išvežėme, o pamatų nenaikinome. Gal kada nors norėsime statyti kokią pirtelę ar šiaip namelį, o regioniniame parke kitaip neleis – tik senų pastatų vietoje.Už senojo autentiško suvalkietiško tvarto – didžiulė kūdra. Į ją šeimininkas prileidęs žuvų. Kai turi laisvo laiko, pasėdi su meškere.
Už namo, aukštutinėje sodybos dalyje, – žmonos Reginos valdos.
– Štai čia mano gėlės, sodas, čia daržas – tai visas mūsų ūkis. Bulvės – ant to kalno, pienas – ant kito, medus – toje pusėje, – juokėsi į kaimynų sodybas rodydama šeimininkė.
Visus produktus šeima perka iš vietinių gyventojų, kurie mielai bendrauja su gamtos prieglobsčio pasiilgusiais miestiečiais.
Pasak Algirdo Mecutos, nors mieste jie turi butą, porą sklypų sodų bendrijose, bet visada norėjosi kažko daugiau: palikti po savęs gražų sodą, gal net pasodinti parką. Tad norėta rasti tokią vietą, kuri trauktų ne akį, o labiau širdį ir kurios kaina būtų „įkandama“. Šitokia sodyba tiesiog laukė Vištyčio kaimo glūdumoje.
– Žmona lyg ir norėtų kaimo turizmu užsiimti, bet aš labiau pageidaučiau ramios vietos, kur galėčiau išėjęs į pensiją mėgautis saulėlydžiu, tyla ir mielais darbeliais aplink namus, – kalbėjo A. Mecuta.
Ant kalno jau pradėtas sodinti miškelis. Šeimininkas skundėsi, kad ąžuoliukus toje vietoje atsodina jau trečią kartą, mat per žiemą juos nugraužia stirnos. Šįmet, patartas pažįstamų, medelius jis ruošiasi aptepti kiaulės taukais, kurie neva atbaido alkanus žvėris. Gal vis dėlto padės liaudiškos priemonės?..

Per gerus trejus metus Mecutai padarė tikrą stebuklą: jaukiai sutvarkė didžiulį apleistą žemės plotą ir gražiai įsirengė namą su visais patogumais. Pasak A. Mecutos, dabar net ir žmona, kuri iš pradžių nelabai pritarė minčiai pirkti sodybą, čia važiuoja ne tik savaitgaliais ir per atostogas, bet praleidžia šiame kampelyje visą savo laisvą laiką. Ir ne tik vasarą, bet ir žiemą – bet kokiu oru.

www.suduvosgidas.lt inf.