Ryškūs štrichai Šilutės miesto istorijoje

Miestas ant dvaro žemių

Šilokarčemos karališkasis dvaras įkurtas XVIII a. pradžioje (1721 m.) Jis turėjo daug valdytojų. Kai kuriems savininkams ne itin rūpėjo tvarka, nemokėjo jie tvarkytis ir ūkyje, tad XIX a. pabaigoje jį buvo galima laikyti nugyventu dvaru. 1889 m. dvarą įsigijęs Hugo Šojus išgelbėjo jį nuo pražūtingo likimo ir per trumpą laiką ūkis pasidarė pavyzdinis.

H.Šojus buvo išsilavinęs, talentingas žmogus, puikus vadybininkas, įžvalgus ekonomistas. Negalėdamas aprėpti didžiulio dvaro, dalį žemių jis pardavė, kitas žemes dovanojo miestui. Ant jų buvo pastatyta apskrities ligoninė, gimnazija, pradinė mokykla, paštas, gaisrinė, uostas, bažnyčia ir kiti pastatai.

Sėkminga dvaro raida prisidėjo prie paties Šilutės miestelio kultūrinės, politinės bei visuomeninės plėtros.

Laikas paveldui negailestingas

Architektūrinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę turinti Šilutės dvaro sodyba 1997 metais buvo įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau laikas ir žmonės per ilgus metus negailestingai nuniokojo paveldą.

„Šiuo metu yra išlikę 7 dvaro priklausiniai. Kieme riogso nugriuvusios daržinės liekanos – neatlaikė praėjusios žiemos sniego naštos. Tolumoje skalbėjų namelis ant Šyšos upės kranto. Buvusioje dvaro ledainėje, šalia tvenkinių, sovietmečiu veikė restoranas „Žvejų užeiga“. Šios patalpos seniai privatizuotos, bet daugybę metų stovi apleistos“, – pasakoja gidė Jūratė Gusevienė.

Tolumoje švyti tik buvęs dvaro sodininko namelis. Laimei, jo neištiko ledainės ir daržinės likimas. Jį rekonstravo, jo aplinką sutvarkė šilutiškis verslininkas Aleksas Kvederis.

Aktyvus kultūrininkas

Hugo Šojus gimė 1845 m. Klaipėdoje, pirklio šeimoje. Jis baigė Klaipėdos gimnaziją, Berlyne studijavo žemės ūkio mokslus. Atlikdamas praktiką Lapynuose, išmoko lietuvių kalbą, susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Drauge su Aleksandru Kuršaičiu 1913 m. vokiečių ir lietuvių kalbomis išleido knygą „Žemaičių pasakos. Pasakos apie paukščius“.

Kita Hugo Šojaus aistra buvo muziejininkystė. Jis aktyviai propagavo lietuvininkų rankdarbius, vežė juos į parodas, dovanojo draugams ir garbingiems svečiams. Karaliaučiaus universiteto garbės daktaras domėjosi archeologija, etnografija, žmonių buitimi, kolekcionavo tautinius drabužius, senovinius baldus, lietuviškas pasakas, savo piešiniuose vaizdavo Prūsijos žemdirbių buitį.

Įžvalgus vadybininkas 1889 m. iš dvarininkų Radkių įsigijęs apleistą Šilokarčemos dvarą su žemėmis Hugo Šojus pirmiausia apjuosė Šyšos upę pylimu, tokiu būdu apsaugodamas Šilokarčemos kaimą nuo potvynių.

H.Šojaus dvaras buvo puikiai tvarkomas ir prižiūrimas. Naujasis šeimininkas 750 hektarų žemės plote vertėsi daržininkyste, augino arklius. Kadangi H.Šojus vykdė labai plačią veiklą, pajamų turėjo ne tik iš dvaro. Jis buvo „Durpių kraiko“, dabartinės Traksėdžių durpių įmonės, stebėtojų tarybos narys, gaisrinės, geležinkelio bendrasavininkis.

Vos spėjus atnaujinti dvarą, 1896-aisiais kilo gaisras, kuris sunaikino beveik visus dvaro ūkinius pastatus. Senųjų vietoje buvo pastatyti nauji mūriniai, o dvaro kiemas, apsisaugant nuo Šyšos upės potvynių, buvo paaukštintas apie metrą ir išgrįstas akmeniniu grindiniu.

H.Šojus rekonstravo pačius rūmus, prie dvaro įrengė parką. Buvo iškasti trys nauji tvenkiniai, o palei Šyšos upę ir prie jos prisišliejusiame miškelyje sukurta promenada, užveistas sodas.

Dvaras įgijo naują, patrauklią ir reprezentatyvią išvaizdą. Tad nenuostabu, kad čia lankydavosi garbūs ir žinomi žmonės. Buvo atvykęs Vokietijos kronprincas, svečiuodavosi Lietuvos prezidentai, kiti kultūros ir politikos elito atstovai.

Per karą nukentėjo

Švęsdamas 80 metų jubiliejų, dvarininkas savo paties įkurtą parką padovanojo miestui. Po jo mirties dvarą paveldėjo anūkas. Tačiau, artėjant karo frontui, dvarą paliko ir su šeima pasitraukė į Vokietiją.

Per Antrąjį pasaulinį karą Šilokarčemos dvaras smarkiai nukentėjo. Į jį buvo suvaryti nespėję pabėgti vokiečiai. Vėliau čia apsistojo iš Berlyno grįžtantys rusų kariai, tad galima įsivaizduoti, kas po jų viešnagės liko. Po karo dvare veikė Kretingos žemes ūkio mokykla, Žemės ūkio technikumas. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos poreikiams: rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai, bendrabučiai. Arklidės buvo paverstos sporto ir aktų sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvarą teko vėl kelti naujam gyvenimui. Iš išorės puikiai restauruotas H.Šojaus dvaras turėjo tapti geriausia dovana Šilutės 500 metų jubiliejui. Tačiau dėl lėšų stokos darbų neįmanoma pabaigti, todėl gidams belieka nuleidus akis aiškinti, kad salė dar neįrengta, antras aukštas iki šiol rekonstruojamas. Laimei, kad konservuota išlikusi sieninė tapyba, užmigdytas pastato sienas ardęs pelėsis, atlikti nuodugnūs tyrinėjimai.

Išsaugotos vertybės

Dvaro gyvybę palaiko turizmo informacinis centras, nedidukė paro dų erdvė ir viena Šilutės muziejaus salė, kurioje eksponuojami išlikę dvaro savininko daiktai. Kaip juos pavyko surinkti?

„Dvarai šiuose kraštuose labai smarkiai nunyko (ypač nukentėjo medinis paveldas), vertingi daiktai buvo išvogti, mūriniai pastatai ištampyti po plytą. Klaipėdietis Martynas Toleikis 1946–1947 metais buvo paskirtas Šilutės komendantu. Šio pagarbos verto žmogaus pastangomis išliko ne tik muziejuje saugomų dvaro daiktų, baldų, knygų, paveikslų, bet ir nuo sovietų invazijos buvo išgelbėta liuteronų bažnyčia. 16 paveikslų, portretai, dvarininko piešiniai, kurie eksponuojami H.Šojaus muziejuje, išliko iki 1998 m. užkišti malkinėje“, – pasakojo gidė Jūratė Gusevienė.

Keli autentiški paveikslai iš H.Šojaus namų interjero įspūdingai tiksliai atkartoja laivų detales. XIX a. buvo labai madinga piešti laivų „portretus“. Buvo sakoma, jeigu laivas žus audrose, tai prisiminimui išliks jo portretas. Į Šilutės dvarą jie atkeliavo H.Šojaus uošvio, škotų laivų statytojo ir pirklio, dėka.

Lilija Valatkienė

Parengta vadovaujantis Šilutės muziejaus surinkta informacija