Liuteronų bažnyčios freskoje – ir Šilutės šviesuomenės veidai

Didinga ir puošnu

Nuo senų senovės Šilutė priklausė Verdainės parapijai. Būtinybė statyti atskirą bažnyčią atsirado susijungus keliems kaimams ir pradėjus intensyviai plėstis Šilutei.

Šilutės miesto mecenatas, filantropas, kultūros ir visuomenės veikėjas Hugo Šojus 1910-aisiais kreipėsi į Rytų Prūsijos evangelikų konsistoriją, kad atskirtų nuo Verdainės parapijos ir suteiktų galimybę sukurti atskirą parapiją. 1913 m. padėtas bažnyčios kertinis akmuo ir pastatyta klebonija. Pirmasis pasaulinis karas statybą nutraukė. Bažnyčia iškilo 1926 m.

Šilutės centrą puošianti evangelikų liuteronų bažnyčia pasižymi racionaliajai architektūrai būdinga griežta, plokštumine kompozicija ir saikingomis, modernizuotomis neogotikos formomis.

Stambaus stačiakampio pastato vidaus erdvę skaido aštuonios kolonos. Jos palaiko ir šalutinių navų antruosius aukštus. Siaurose šoninėse navose įrengti galerijų balkonai. Pusrutulinėje gaubtoje apsidėje stovi ąžuolinis altorius, sakykla ir krikštykla.

Išorėje dominuoja masyvus kvadratinis 50 m aukščio bokštas su smailiais trikampiais skydais, aukšta aštuoniakampe smaile ir mažomis smailiukėmis kampuose. Bokšte yra trys varpai ir miesto laikrodis. Bokšto viršūnė – puošniausia pastato dalis. Lygiose tinkuotose sienose su aukštu akmens mūro cokoliu beveik vien funkciniai elementai. Priskiriama istorizmo stiliui.

Laikrodžio mechanizmą sukonstravo Berlyno meistrai. Vokiečiai nuliejo tris varpus, kurie svėrė 1300, 620 ir 350 kg. Kiekviename varpe buvo išlietas užrašas-sentencija vokiečių kalba, pavyzdžiui, „Aš esu artimo meilei paskirtas“.

Žuvusiesiems atminti

Įžengus į bažnyčią pasitinka atminimo lentos žuvusiesiems Pirmajame pasauliniame kare. Kairėje sienoje dailininkas Richardas Pfeiferis pavaizdavo kryžių ant Išganymo uolos, kaip vienintelį išsigelbėjimą siaubo apimtiems žmonėms. Dešinėje nutapytas pergalingas Jėzaus Kristaus prisikėlimas.

Bažnyčios vidų puošia vitražas virš pagrindinio įėjimo durų. Jo autorius – vitražistas dailininkas Emilis Krugeris. Vargonus pagamino Elbingo vargonų firma „Wittek“.

Istorinė freska

Šilutės bažnyčia laikoma viena gražiausia Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčių. Tai dailininko Richardo Pfeiferio, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus, nuopelnas. Virš altoriaus pavaizduota didelė Nukryžiuotojo figūra mėlyname visatos fone yra bažnyčios meninio apipavidalinimo centras.

Altoriaus sieną dengia 80 kv.m freska Biblijos siužetais. Ji nutapyta taip patvariai, kad nuo 1926 metų bažnyčios polichromijai neprireikė restauratorių pagalbos. Altoriaus freskoje pavaizduoti 120 įžymių veikėjų. Šalia poeto A. Dantės, reformatoriaus M. Liuterio, kompozitorių S. Bacho ir Hendelio nutapyti garsūs Prūsijos veikėjai, šviesuomenės atstovai, o apačioje – itin nusipelnęs Šilutei Hugo Šojus. Jis rankose laiko bažnyčios modelį.

Altoriaus freskos centre Dievo ir Avinėlio sostas. Virš jo trikampis – Dievo Trejybės simbolis. Iš sosto visomis dangaus kryptimis išteka vandens gyvybės upės. Čia pavaizduota tai, kas parašyta paskutinėje Biblijos Apreiškimų knygoje.

Prie išėjimo iš maldos namų yra dar dvi freskos : „Audros nutildymas“ ir „Skęstantis Petras“. Prieš 85 metus jas nutapęs dailininkas R.Pfeiferis pastebėjo : „Tie du atsitikimai pilni gilios prasmės. Aš panaudojau juos kaip paguodą žvejams ir jūreiviams, kurie Kuršių mariose ir jūroje dažnai rizikuoja savo gyvybe. Galvojau ir apie žemumų gyventojus, nuolat kenčiančius nuo potvynių“.

Liudmila Rybnikova