Kodėl ir kaip reikia marčią numarinti?

Šiandien lietuvės moterys savo padėtį šeimoje stengiasi paslėpti atsisakydamos tradicinių pavardžių priesagų, nebenori būti -aitės, -utės, -ytės, -ienės, -uvienės… O prieš porą šimtų metų jų statusą šeimoje rodė ne tik pavardės priesaga, bet ir apranga, tiksliau – galvos danga.

Lietuvių tautinis kostiumas yra kildinamas iš liaudies apeiginio kostiumo, skirto šeimos švenčių apeigoms, pirmiausia – vestuvėms, tad ir siuvamas buvo jaunai merginai ar vaikinui, kurie buvo subrendę vedyboms. Ritualas visada turi labai griežtą tvarką, pilnumą, juo kuriama harmonija, taip ir kostiumas turėjęs būti pilnas, tvarkingas, turėti visas sudedamąsias dalis, iš kurių tiek pat svarbi buvusi ir galvos danga (žmogus be galvos dangos – kaip medis be viršūnės). Vilkėti nepilną tautinį kostiumą buvę tiesiog nepadoru. O moters galvos danga dar buvusi ypatinga tuo, kad atspindėjo jos padėtį šeimoje: mergina (ne maža mergaitė) – vainikuota, moteris – nuometuota (galvą galėjusi dengti ir skarele, kepurėle).

Šalia moters atributo – nuometo – muziejuose dar galima pamatyti ir nuometėlį, kuris, anot etnologės A. Kargaudienės, vestuvių eigoje buvęs pirmesnis už nuometą. Kulminacinė vestuvių ritualo dalis buvęs moters gaubimas (seniausias gaubimas – marška): nuimant vainiką – jaunystės, mergystės, nekaltumo simbolį – galva buvo dengiama nuometėliu – taip buvo įprasminamas virsmas, perėjimas iš merginos į marčios (mirštančios) statusą.

Etnologai pastebi, kad gaubimas nuometėliu būdingas ne tik lietuviams, šis ritualas užfiksuotas ir latvių, baltarusių, ukrainiečių ir net ugrofinų tautų (estų, vodi) vestuvių tradicijose, ir nors skirtinguose kraštuose ir papročiai buvę skirtingi, tačiau dažniausiai gaubimas nuometėliu įprasmindavęs virsmą – „marčios marinimą“. Nuometas, skarelė, kepurėlė keitė nuometėlį tik gimus kūdikiui (kai kurių tautų tradicijoje – pirmam sūnui), tad tik kūdikio gimimas išvesdavo moterį iš martavimo būsenos (mergina mirusi – moteris neužgimusi), ir šio virsmo baigtį įprasmindavo nuometėlio pakeitimas jau moteriai derančia galvos danga…

Nuometėlis XIX a. pradžioje dar buvo dėvimas visoje Lietuvoje, o iki XX a. IV dešimtmečio – Rytų Lietuvoje, todėl jų nėra išlikę daug, ir ne kiekviename muziejuje jį gali aptikti. Netgi patys muziejininkai neretai juos painioja su rankšluosčiais…

Mūsų muziejuje galite pamatyti baltą drobinį nuometėlį (audė Barbora Kisielytė-Meškauskienė (1853–1957) iš Rokiškio raj. Margėnų kaimo), užaustą ryškias raudonais ir mėlynais siūlais (žičkais). Balta spalva – išskirtinė apeigų atributų spalva (balta drobule sutinkama gimusį, išlydima mirusį…), ji asocijuojasi su švara, šviesa, gėriu, nekaltybe, dorumu. Raudona spalva ne tik lietuvių tradicijoje laikoma šventa žemės, ugnies, gyvybės, gyvenimo spalva. Mėlyna spalva daugiau aptinkama žemaičių ir suvalkiečių nuometėliuose, o aukštaičių kraštuose labiau būdinga patalynei, prijuostėms.

Nuometėlių galai būdavo ne tik užaudžiami, bet ir siuvinėjami (įvairia technika- peltakiu, pynute), puošiami pinikais, mezginiais, galus neretai puošdavę skirtingi siuvinėjimo ar pinikų raštai, kuriuose dažnai aptinkami archajiški simboliai (kvadratas – žemės simbolis, kvadratėlių tinklas – geometrinė visatos materija, rombas-pasuktas kvadratas – žemės, motinos gimdytojos, vaisingumo ženklas, svastika – ugnies, saulės simbolis). Skirtingi galai, anot etnologų, sietini su gyvenimo kelio simbolika: vienas galas simbolizuoja kelio pradžią, kitas – pabaigą.

Išpuošti nuometėlių ir nuometų galai rodo, kiek daug dėmesio buvo skiriama ruošimuisi svarbiausiam moters gyvenimo virsmui, kiek norų, vilčių, troškimų būdavo įaudžiama, įpinama, išsiuvinėjama, kaip iš kartos į kartą būdavo perduodama moters gyvenimo paskirties, suvokimas: „Tebesu marti, neturiu vaikų“ – toks pavyzdys pateikiamas didžiajame Lietuvių kalbos žodyne, iliustruojant vieną archajiškiausių žodžio marti prasmių.

„Sėlos“ muziejus

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt