„Druskininkų Turniškės“ – kaimyniškos bendruomenės pavyzdys

Dėl idealiai sutvarkytos aplinkos, panašios architektūrinės stilistikos vietiniai gyventojai šią nedidelę keturių šeimų gyvenvietę vadina „Druskininkų Turniškėmis“.

Pakoregavo tautosaką

Nors liaudies išmintis byloja, kad šalia gyvenančių žmonių nepasirinksi, druskininkiečių patirtis įrodė, jog labai norint, galima pakoreguoti ir tautosaką. „Netiesa, kad kaimynų negalima pasirinkti. Jei pasistengi, įmanoma viskas“, - šypsosi Valdas Katkevičius, Kęstutis Jezepčikas, Algimantas Baltramonaitis ir Valdas Marčiauskas, prieš septynerius metus apsisprendę drauge kurtis kurorto prieigose, šalia Ratnyčios, įsigytame didžiuliame sklype. Dėl idealiai sutvarkytos aplinkos, panašios architektūrinės stilistikos vietiniai gyventojai šią nedidelę keturių šeimų gyvenvietę netgi pakrikštijo „Druskininkų Turniškėmis“. „Kas mes tokie – „Turniškės“? Bet juk panašių į čia stovinčius namus pilna visame kurorte. Greičiausiai paslaptis štai kur: gera kaimynystė“, - juokiasi druskininkiečiai, sužinoję, kad jie paslapčia vadinami prestižinės Vilniaus miesto dalies, kurioje įkurdintos valstybės vadovų rezidencijos, gyventojais.

Kartu puošia eglutę

Viena bendra tvora aptverta nedidelė gyvenvietė ypač romantiškai atrodo žiemą vakare, kai visuose keturiuose namuose uždegamos šviesos, iš tolo spindinčios pro apsnigtas pušų šakas. Jaukaus individualių namų kvartalo gyventojai – gerai vieni kitus pažįstantys druskininkiečiai tapo kaimyniškos bendruomenės pavyzdžiu. „Esame darnūs kaip vienas rankos kumštis. Kartu sprendžiame ūkio problemas, drauge švenčiame gimtadienius, puošiame Kalėdų eglę, sutinkame prie laužo Naujuosius metus“, - sėkmingos kaimynystės patirtimi dalinasi žinomi druskininkiečiai, daugiau kaip penkeri metai tapę artimi tarsi giminės. Keturios šeimos, drauge apsigyvenusios miško apsupty keli kilometrai nuo Druskininkų, mėgaujasi gamtos ramybe. Pro jų tvorą dažnai prarisnoja stirnos, aplanko kiškiai ir lapės. O grybauti rudenį čia galima iškart atvėrus kiemo vartus. Pasirinkę kur ir su kuo gyventi, šie druskininkiečiai ramūs: nei vienas iš jų šiame rajone tikrai neatidarys autoserviso, mašinų dažymo cecho ar kontrabandinio benzino parduotuvės.

Prestižinis rajonas- vietoj turbazės

Čia, miško apsupty, netoli kelio į miestą, tarybiniais laikais veikė populiari turizmo bazė – tarp pušų pasislėpusi stovyklavietė su mažais mediniais namukais. Po Nepriklausomybės atkūrimo šis objektas, kaip ir visi kiti kurorte, buvo sėkmingai privatizuotas. Bėgo metai, tačiau turistinės veiklos nei pirmieji, nei antrieji pirkėjai čia taip ir neatgaivino. Medinukai sunyko, vieninteliu dėmesio vertu daiktu palikdami tik sklypą, turintį apie 100 arų. „Senokai dairiausiai į šias žemes. Teritorija man labai patiko: sklypas miške, bet netoli magistralinio kelio, taigi susisiekimas su Druskininkais puikus. Kadangi su šeima dairėmės vietos statyti namą, nusprendžiau, kad ši vieta būtų ideali gyventi. Galvoje kirbėjo tik vienas dalykas: ką daryti su tokiu dideliu sklypu? Vienas tiek žemės neapžiosi, miesto teritorijoje juk leidžiama turėti ne daugiau 20 arų. Išeitis buvo tik viena: ieškoti gerų kaimynų,“ - pasakodamas 2003-aisiais prasidėjusią naujakurystės istoriją, prisipažįsta 49 metų Valdas Katkevičius. „Pasidaryk pats“ parduotuvę Druskininkuose valdančios įmonės bendrasavininko įžvalga atsiskleidė ir čia: išsirinkęs sklypą namui statyti, vyras netrukus sukirto rankomis su būsimais kaimynais.

Kaimynus išrinko tenisas

„Nereikėjo nieko nei įkalbinėti, nei rašyti skelbimų. Pasisekė, - radau juos iškart. Ir ne bet kokius, o laiko patikrintus, sporto užgrūdintus. Taip jau išėjo, kad visus savo kaimynus išsirinkau teniso kortuose“, - šypsosi Valdas. Planai kurtis vaizdingoje vietoje prie Ratnyčios labai domino ir drauge su juo teniso kamuoliuką kortuose gainiojusį 45 metų Kęstutį Jezepčiką. Lietuvos sportinio ėjimo čempionas, kurorto sporto mokyklos treneris su šeima irgi dairėsi į šį sklypą. Kaip tyčia tuo metu teniso aikštelėje J.Jezepčikas visiškai atsitiktinai nugirdo pažįstamo Algimanto Baltramonaičio pokalbį. UAB „Inkliuzija“ savininkas, tuo metu dar nežinojęs apie V.Katkevičiaus ir K.Jezepčiko planus, vienam iš tenisą žaidusių kolegų pasakojo besidomįs sklypu Ratnyčios pašonėje. „Buvo netikėta, kai tos pačios dienos vakare paskambino Kęstas ir prisipažino turįs idėjų dėl teniso kortuose „nuklausyto“ mano pokalbio, - šypsosi A.Baltramonaitis. – Likimas, kad tuo pačiu metu sutapo Valdo, mano ir Kęsto planai statyti namus tame pačiame sklype. Ir aš, ir jie puikiai supratom, jog sklypas išties puikus, bet – per didelis vienai šeimai. Vienas gali nusipirkti, o ką paskui jame daryti? Netrukus susitikom su Valdu, aptarėm sklypo pirkimo reikalus. Beveik tuo pačiu metu atsirado dar vieni mūsų geri pažįstami, taip pat žaidžiantys tenisą, pareiškę norą tapti mūsų kaimynais: Alytuje tuo metu gyvenę Valdas ir Jūratė Marčiauskai. Taip viskas ir ėmė rutuliotis į priekį“. V.ir J. Marčiauskai, vadovaujantys žinomai tekstilės gaminių bendrovei „Čitas“, senokai planavo persikraustyti į Druskininkus, į Jūratės gimtą miestą.

Panaši architektūra

O kaip druskininkiečiai pasidalijo sklypą, kurioje pusėje kuris norėtų gyventi? „Ėmėm kas kiek apžioja“, - kaip visada šmaikštus V.Katkevičius. „Ne, traukėm burtus. Žaidėm „pa marskomu“, - juokdamasis nuo kaimyno neatsilieka K.Jezepčikas. Kaip ten bebūtų buvę, V.Katkevičius su A.Baltramonaičiu šiandien tvarkosi 20 arų sklypuose, K.Jezepčikas prižiūri 15 arų, V. Marčiauskas – 10 arų valdą. Daržininkystės gyslelę, remiantis apsnigto šiltadaržio kontūrais, regis, turi tik vienintelis V.Katkevičius. „Mes prižiūrime žolę ir gėles, o morkomis ir krapais aprūpina kaimynas“, - juokiasi Jūratė Marčiauskienė, rodydama į V.Katkevičiaus daržus. Beveik dvejus metus, nuo 2003 iki 2005 m., truko pirkimo-pardavimo dokumentų tvarkymas, detaliųjų planų derinimai, derybos su namus projektavusiais architektais. V.Katkevičiaus ir A.Baltramonaičio namus projektavo tie patys architektai, todėl jų architektūrinė stilistika – labai panaši. Iš šių pastatų konteksto neišsiskiria ir kaimynų K.Jezepčiko bei V. Marčiausko namai. Namus šeimos pradėjo statyti beveik vienu metu 2005-aisiais, todėl statybų vargą ir dulkių debesis išgyveno kartu be didelių kančių. „Pasisekė, jog į naujuosius namus įsikraustėm panašiu metu. Mūsų atveju nebuvo taip, kaip daugelyje individualių namų rajonų: vienas pasistato, apsigyvena, o aplink jį dešimtmečius trunka nesibaigiančios kaimynų statybos. Taip žmogus kentėdamas ir gyvena amžinoje statybvietėje, - sako Jūratė. - Tik V. ir I.Katkevičiai anksčiau už mus visus čia įsikūrė, tai turėjo šiek tiek pakentėti dėl mūsų statybų“. Naujakuriai įkurtuves atšventė 2007-aisiais. „Vaikščiojom vieni pas kitus į svečius, rodėm, ką turim“, - juokiasi V.Katkevičius.

„Jaučiamės saugiai“

„Esame patenkinti projektuotojų darbu, kurie sukūrė jaukią, vieningą architektūrinę erdvę. Neturime vieni nuo kitų ko slėpti, todėl ir neapsitvėrėme kiekvienas aukštomis tvoromis, nesidangstome ir aklinomis užuolaidomis. Gyvename, rodos, miške, bet kartu ir mieste: iki Druskininkų centro vos penkios minutės automobiliu, - nedidelės bendruomenės privalumus vardija J.Marčiauskienė. – Džiaugiuosi, kad rinkdamasi, kur gyventi, galėjau pasirinkti ir kaimynus. Jautiesi saugus, kai šalia patikimi žmonės. Aptverta tik mūsų bendra teritorija, namuose įrengta signalizacija, prie tvoros sumontuotos stebėjimo kameros, todėl svetimi žmonės neįeis. Padedame vieni kitiems buityje, planuodami laiką nuvežame į miestą vieni kitų vaikus. Manau, jog sėkmingai kaimynystei svarbios kelios priežastys: žmonės vieni kitus gerai pažįsta, yra panašaus amžiaus, bendraamžiai vaikai, visų panaši finansinė padėtis“.

Teniso kortų nėra

„Keturi namai 100 arų sklype – optimalus variantas. Nesijauti gyvenantis vienkiemyje, nėra ir sausakimšo daugiabučio pojūčio. Užtenka ir privatumo, ir bendruomeniškumo. Vieni kitus prižiūrime, saugome ir savo, ir kaimynų turtą. Į mūsų teritoriją svetimas neįvažiuos: Jūratė iškart pro virtuvės langus pamatys“, - juokauja A.Baltramonaitis. Šiuos druskininkiečius pažįstantys žmonės dažnai klausia, kodėl, būdami aistringais tenisininkais, savo gyvenvietėje jie taip ir neįsirengė teniso kortų. „Pagalvojome, kad tokiu atveju būtų ne gyvenimas, o ištisas teniso mačas, - juokiasi Kęstutis. – Nuolat bumbsėtų kamuoliukai, o mes iš namų niekad neišvažiuotume. Dabar daug geriau – nuvažiuoji į miestą, teniso kortuose susitinki su draugais, išgeri alaus. Negi namuose dar ir kavinę reikėtų statyti?“.

Nėra nei seniūno, nei viršaičio

Druskininkiečių ketvertukas sutartinai tvirtina, kad posakis „Kaimynai prisimenami tik prireikus pagalbos ar druskos“ jų gyvensenai visiškai netinkamas. „Mes visi kartu dalijamės ir džiaugsmu, ir problemomis. Nepamirštam vieni kitų pasveikinti su gimtadieniais ir vardinėmis. Vasarą čia vyksta tokie festivaliai! - juokauja V.Katkevičius. – Esame demokratiški, neturime nei seniūno, nei prievaizdo. Jei iškyla koks klausimas, jį sprendžiam drauge, nerodydami pirštais vienas į kitą. Mus vienija bendras ūkis – vandentiekis, elektros tinklai ir kanalizacija. Sniegą nuo kelio nusikasame neraginami“. „Namus šildome geoterminiu būdu ir juo esame labai patenkinti. Dūmais negadiname nei sau, nei kaimynams gryno oro“, - darnios kaimynystės privalumus vardija V.Marčiauskas. „Esame ramūs, žinodami, jog mūsų atveju kaimynų rizikos faktorius neegzistuoja. Mes žinome, kas dedasi aplinkui mūsų namus ir ko tikėtis vieniems iš kitų“, - tikina druskininkiečiai, sėkminga savo patirtimi įrodę, jog kaimynus šiais laikais vis dėlto galima pasirinkti.

druskonis.lt inf.