Vakarų civilizacijos skanėstas - kiauliena

Ne visa ūkininkų mėsa yra ekologiška

Toks ūkininkavimo būdas lemia, kad gyvuliai šeriami kitokiais pašarais, todėl auginami ir bręsta ilgiau, gali skirtis ir gyvulių skerdimo, skerdenos apdorojimo būdai. Visos šios aplinkybės įtakoja ir skirtingas gautos produkcijos – mėsos ir jų gaminių skonio ir kokybinės savybes.

Kiekvienas pirkėjas turi žinoti, kad tradiciškai ūkininko užauginto gyvulio mėsa negali būti vadinama ekologiška, jei ūkininkas negali pateikti ekologinį ūkininkavimą patvirtinančio dokumento.

Nepriklausomai nuo to kur mėsa parduodama (didelio prekybos centro mėsos skyriuje ar turgavietėje), prekybininkas privalo informuoti pirkėją apie parduodamos mėsos kilmės šalį.

Kiaulienoje riebalų mažiau, negu jautienoje

Labiausiai yra paplitęs mitas, kad kiauliena esą riebi ir todėl priskirtina „nesveikos“ mėsos grupei. Iš tikrųjų kiaulės, be kitų savo biologinių savybių, iš daugelio gyvūnų skiriasi ir tuo, kad jų kūną dengia storesnis ar plonesnis poodinių riebalų sluoksnis, populiariai vadinamas lašiniais.

 LVA Gyvulininkystės instituto duomenimis, mažėjant riebalų paklausai jau apie 40 metų išsivysčiusios kiaulininkystės šalyse vykdoma intensyvi atranka, mažinant kiaulių riebumą, ir dabar daugiausia auginamos žymiai liesesnės kaulės. Jeigu anksčiau kiaulių skerdenose raumenys sudarydavo apie 50% ir netgi mažiau, tai dabar - apie 60% ir dar daugiau.

Atmetus kaulų dalį, skerdenose dar vis lieka iki 25 proc. lašinių ir kitų riebalų. Nebūtina pirkti visos skerdenos, kai prekiaujama iškapota nugarinės, sprandinės ar nuriebalintų kumpio raumenų mėsa. Todėl vartotojai turi galimybę kiaulieną pasirinkti pagal savo skonį, valgymo įpročius ar sveikatą. Nors yra pastebima, kad didėjant raumenų (liesos mėsos) kiekiui skerdenose, gali šiek tiek prastėti kai kurie mėsos technologinės kokybės rodikliai (pH, vandens rišlumas), tačiau šie rodikliai turi įtakos tik mėsos kulinarinėms savybėms, o ne valgytojų sveikatai.

Dabar, kai galima įsigyti bet kokių pageidaujamų kiaulienos dalių, gali būti patenkinami visų vartotojų poreikiai, pradedant sveikos mitybos šalininkais ir baigiant gurmanais. Tik kažkodėl neskubama keisti požiūrio į kiaulieną kaip į tariamai „nesveiką“ produktą. Jau senokai pastebėta, kad kiaulienos raumenyse (liesoje kiaulienoje) riebalų yra mažiau negu jautienoje. Kiaulienos nugarinėje yra tik apie 2% ir net mažiau (kas taip pat laikoma neigiama savybe kulinariniu atžvilgiu), o kumpyje – apie 3-4% riebalų.

Užsienyje atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad kai kuriuose kiaulių raumenyse cholesterolio yra mažiau negu mėsinių galvijų raumenyse.

Šviežia liesa kiauliena yra puikus baltymų, B grupės vitaminų, cinko šaltinis. Tik reikėtų vartoti daugiau natūralios šviežios kiaulienos, o ne perdirbtų netinkamų produktų, tokių kaip įvairios virtos dešrelės, kuriose tikros kiaulienos beveik nėra, ir netikėti, kai teigiama, kad šie produktai prasti, nes esą juose daug kiaulienos.

Islamiškose šalyse valgyti draudžiama

Manoma, kad naminės kiaulės atsirado maždaug 5000 m. pr. m. e. Kinijoje arba Artimuosiuose Rytuose iš prijaukintų laukinių šernų.

Jų prisitaikymas prie įvairių sąlygų ir buvimas visaėdžiais leido šiuos gyvūnus prijaukinti daug lengviau ir anksčiau, nei daugumą kitų (pvz., galvijus). Kiaulės daugiausiai būdavo naudojamos maistui, bet naudodavo ir jų odą (batams, skydams, diržams), kaulus (ginklų gamybai).

Iki XX a. kiauliena Europoje ir Šiaurės Amerikoje tradiciškai būdavo rudens valgis. Pavasarį ir vasarą paršiukai, kaip ir dauguma kitų naminių maistui auginamų gyvūnų, augdavo ir penėdavosi, o rudenį būdavo skerdžiami. Dėl šios priežasties daug kur su kiauliena būdavo valgomi ir obuoliai, taip pat renkami vasaros pabaigoje ir rudenį. Nuo XX a., kiaules pradėjus auginti masiškai ir pasikeitus jų auginimo būdams, kiauliena tapo prieinama visus metus.

Kiauliena yra viena iš labiausiai naudojamų mėsos rūšių pasaulyje, iš jos vidutiniškai gaunama apie 38 % per dieną iš mėsos gaunamų baltymų. Tačiau kiaulienos vartojimas skirtingose vietose labai skiriasi, labiausiai ji valgoma vakarietiškoje civilizacijoje, o islamiškose šalyse ši mėsa draudžiama.

Kiaulienos  “baravykai”

Siūlome pora receptų iš kiaulienos. Pasigaminę šiuos patiekalus, pirštelius apsilaižysite.

 Jums reikės: 10 bulvių, 500 g maltos lietuviškos, lenkiškos arba vokiškos kiaulienos mėsos prieskonių, druskos, pipirų  ar kitų mėgstamų prieskonių, svogūno, vieno kiaušinio.

Paruošimas: Bulves nuskusti, nuplauti ir išskobti vidų, pabarstyti prieskoniais. Į maltą kiaulieną sudėti prieskonius, įmušti kiaušinį, įpjaustyti svogūną. Tada į bulvės vidų dėti mėsą. Jos dėti tiek, kad bulvė būtų su “kepure”.

Kepti 180 C karštumo orkaitėje apie valandą. Patiekti su daržovėmis.

Kepsnys iš karkos

Jums reikės:

1 kg karkos (be kaulo),

1 stiklinės grietinėlės,

2 kupinų šaukštų medaus,

1/3 šaukštelio pipirų,

1/2 česnakinės druskos,

1 šaukšto citrininių prieskonių,

sviesto arba aliejaus kepimui.

Gaminimas: Mėsą pabarstyti citrininiais prieskoniais, palaikyti apie dvi valandas. Tada ją supjaustyti į šešias storas riekes, jas truputį pasūdyti ir apkepti su sviestu (iš abiejų pusių).

Į puodą supilti grietinėlę, sudėti medų, suberti pipirus ir česnakinę druską. Viską užvirinti. Pjaustytą karką sudėti į kepimo indą, užpilti padažu ir 15 min. kepti orkaitėje.

Patiekti su bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis. Gero apetito!