Žvilgsnis į praeitį
Mokslininkai teigia, kad košės buvusios vienu pirmųjų žmogaus valgių. Visuose kraštuose košė buvusi pagrindinis valgis, dažnai susijęs su papročiais. Skanią košę pasimėgaudami valgo ir vaikai, ir suaugusieji. Žmonės sako: "Koše žmogus pradeda gyvenimą, koše ir baigia". Manoma, kad ir mūsų kasdieninė duona yra košės duktė ar anūkė. Vokiečių archeologas profesorius Stokaras pasakoja, kad duona galėjusi atsirasti atsitiktinai iš neprižiūrimos košės, o kažkam gimė mintis kepti paplotėlius iš neaiškaus gumulo  - būsimą duoną.

Virė virė košę...

Rado čia ką mokyti, pamanys ne viena mergina ar moteris. Košę išvirti - vieni niekai. Subėrei kruopas, įpylei vandens ir žiūrėk, kad neprisviltų. O jei vanduo išvirė, o kruopos dar kietokos, šliukštelėjai šalto vandens ir vėl marmink. O išvirus įmetei sviesto... Ir kuo daugiau, tuo košė bus skanesnė. Juk žmonės sako: "Sviestu košės nepagardinsi". Bet ar iš tikrųjų taip? Pasidalinkime geriausių virėjų patirtimi.  Košės verdamos įvairios konsistencijos: birios, tąsios ir skystos. Jų konsistencija priklauso nuo išvirusios košės drėgnumo. Birių košių drėgnumas svyruoja nuo 60% (grikių) iki 78% (sago), rišlių - nuo 79% (grikių) iki 83% (sago). Nuo košių drėgnumo priklauso ir vandenyje tirpių medžiagų kiekis. Pavyzdžiui, birioje kvietinėje košėje yra apie 7,5% vandenyje ištirpusių medžiagų, tąsioje - 15%, skystoje - daugiau kai 15%. Tirpių medžiagų ypač daug turi ryžių ir manų košės. Virdamos kruopos sugeria daug vandens. Kad krakmolas visiškai kristalizuotųsi, jis turi sugerti tam tikrą kiekį vandens: krikių kruopų krakmolas - 200%, sorų kruopų - 250%, ryžių kruopų - 300%, perlinių kruopų - 400%. Kad košė būtų biri, pilama šiek tiek mažiau vandens - proporcingai nurodytiems skaičiams: grikių - 150%, sorų - 170%, perlinių kruopų - 240% ir kt. Birioms košėms reikia: stiklinei miežių kruopų - 2 stiklinės vandens, stiklinei grikių kruopų - 2 stiklinės vandens, stiklinei ryžių kruopų - 1,75 stiklinės vandens. Pagrindinės košių virimo taisyklės. Neleistina, kad nevienodo tirštumo košių drėgnumas būtų kitoks negu nurodyta. Dėl to reikia kuo tiksliau išlaikyti receptūroje apskaičiuotą arba lentelėje nurodytą skysčio ir kruopų santykį.Košes geriausia virti gariniuose arba netiesiogiai kaitinamuose katiliukuose arba puoduose. Košėms didelės reikšmės turi vandens kokybė. Kieto vandens mineralinės druskos nusėda ir pasilieka kruopose. Todėl košė gali netekti gero skonio, nors ji buvo virta iš geriausių kruopų, nustatytu laiku, neprisvilo ir atitinkamai pagardinta. Košę reikia virti virintame vandenyje. Paprastų košių vienam kilogramui įberiama 10 g, o pieniškoms ir saldžioms - 5 g druskos. Nuplautos šiltos kruopos suberiamos į verdantį vandenį ir maišoma, keliant jas nuo dugno medine mentele. Kai kruopos išbrinksta ir sugeria visą skystį, jau nebemaišoma, paviršius išlyginamas, uždengiama dangčiu ir paliekama šusti 90-100 oC temperatūroje. Košės paprastai ima senti, pastovėjusios 4 valandas. Greičiau sensta drėgnos košės. Greičiausiai sensta sorų košė, kiek lėčiau - ryžių ir grikių, o lėčiausiai - manų košė.