Nė viena ekonomiška prancūzė neišmes pusryčių, pietų ar vakarienės likučių. Taip prancūzų virtuvėje atsirado apkepai - geriausia forma panaudoti mėsos, žuvies, varškės likučius į juos pridėjus bulvių, makaronų, ryžių ar kokių nors kruopų, įmušus kiaušinį, pagardinus šaukštu kitu grietinės, įbėrus tarkuoto sūrio bei prieskonių. Visa tai smulkiai supjaustoma ir kepama orkaitėje.

Šeimininkės žino, kad patiekalo skonis priklauso ir nuo paruošimo būdo. Pavyzdžiui, išvirtos bulvės visai kitokio skonio negu sugrūdus iš jų košę ir įdėjus sviesto, o dar kitoks skonis jas iškepus riebaluose. Pridėjus įvairių prieskonių, fermentinio sūrio, bulvių skonis vis kinta. Taip atsitinka ir su apkepais. iš tų pačių maisto produktų, bet su kitais priedais bei skirtingu jų santykiu, galima pagaminti šimtus įvairių apkepų - skanių, maistingų, sočių. O svarbiausia - ekonomiškai panaudojami visi maisto likučiai.
Apkepai kepami ugniai atspariuose induose arba ketiniuose keptuvuose, aukštasienėse keptuvėse, o kartais ir skardose.
Prieš kepant indas gerai ištepamas riebalais ir dažniausiai dar pabarstomas maltais džiūvėsėliais. Kai kurie apkepai į stalą patiekiami tuose pačiuose induose, kuriuose jie kepė.

Vieni apkepai yra kaip patiekalai, kiti skirti užkandžiams, o dar kiti - garnyrams. Jie patiekiami su padažais, salotomis arba raugintais agurkais, kopūstais.
Nors apkepai yra prancūzų išgalvojimas, tačiau jau nuo senų laikų keliolikos rūšių apkepų žinoma Graikijoje, Ispanijoje bei pietų šalyse. Jų esama ir Lietuvoje. Dabar sunku nustatyti, kur, kokioje šalyje vienas ar kitas apkepas pirmiausia pradėtas gaminti. Sumanios šeimininkės, sužinojusios receptą, apkepą dažniausiai savaip paruošdavo, nes po ranka ne visada būdavo vieno ar kito produkto. Pagaliau norėdavosi ir pačiam sukurti ką nors naujo. Taip apkepai pamažu virto tarsi tarptautiniais ir virėjų knygose netgi nenurodoma, iš kur patiekalas kilęs.

Apkepu nustebinsite ir svečią, galėsite apsieiti be torto, jis labai tiks prie kavos ar arbatos puodelio. Tad sėkmės Jums!