Saulius Liutkus: „Psichoterapija padeda savo gyvenimą išgyventi iš naujo – be fantazijos ir be baltų atminties dėmių“

Atmintis – nuo kūdikystės

„Visos išvardintos terapijos integruotos viena į kitą, ir visas jas sieja bendras tikslas – rekonstruoti tikrą žmogaus gyvenimo istoriją, – nuo tokio paaiškinimo pokalbį pradeda gydytojas psichiatras-psichoterapeutas S. Liutkus. – Tai reiškia, kad kartais lyg ir iš naujo tenka išgyventi savo gyvenimą, bet remiantis ne fantazijomis ar prielaidomis, kurios dažnai užpildo tuščias biografijos spragas, o tikrais savo gyvenimo įvykiais ir jausmais, kokie skausmingi jie bebūtų ir kaip benorėtume nuo jų pabėgti“.

Gydytojo teigimu, visi mes turime baltų lopų ir dėmių atmintyje. Ir tai natūralu, tačiau jų susikaupus pernelyg daug, iškyla sveikatos problemų. „Kai intelektualus, išsilavinęs žmogus savo gyvenimą prisimena tik nuo septynerių, devynerių ar kartais ir vėlesnių metų, kai jis nežino, kaip atsirado šiame gyvenime, kas buvo tie žmonės, kurių dėka jis ir yra čia, kiek jiems tuomet buvo metų, ar jis buvo lauktas, o gal žinia apie jį buvusi labai netikėta – jau signalizuoja problemą, – kalbėjo psichoterapeutas. – Ir ypač dažnai išgirdę, kad „tėvo nebuvo“, rečiau – mamos, galime suvokti, kiek daug to žmogaus istorijoje yra nežinomybės, ir tuo pat metu – baimės sužinoti tiesą. Kiek daug tikrų realių įvykių užpildo, iškreipia ar suformuoja legendos, mitai, fantazijos. Ir kiek tame netikrumo, o kartu ir nesaugumo bei erdvės atsirasti įvairioms baimėms, nerimui ar depresijai“.

S. Liutkus sako, kad žmogaus gyvenimo istorijai klostantis sėkmingai, visi jo gyvenimo įvykiai nuo pat ankstyviausiųjų yra sėkmingai integruojami į vėlesnius gyvenimo metus. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad nuolat be perstojo galvojama apie savo vaikystę, bet tam tikrais gyvenimo momentais natūraliai iškyla tam tikri prisiminimai, epizodai. Gydytojo teigimu, sveikas, nesužalotas žmogus save prisimena nuo pat kūdikystės.

Jausmai – tikri ir netikri

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad dažnai, besiskųsdami atminties sutrikimu, užmaršumu, esame linkę prisigalvoti tam tikrų ligų, baiminamės ir Alzheimerio ar kitų „baisybių“. Tačiau labai dažnai problema slypi ne smegenų suformuotoje, bet emocinėje atmintyje – mes dažnai neprisimename tų dalykų, kurių ir nenorime prisiminti, kurie mus gąsdina ir traumuoja. „O jie paprastai įstumti į pasąmonę ir ten tūno, laukdami progos prasiveržti, ir naudojasi kiekviena proga, kai tik žmogus patiria psichinę traumą, į kurią tuomet ir sureaguoja kažkada patirtais, bet iki galo neišgyventais įvykiais ir jausmais, kurie kaip penktoji kolona pradeda veikti nežinant pačiam žmogui, – aiškino psichiatras, tuoj pat atskleidęs savo palyginimo esmę. – Penktoji kolona – infiltruotoji į priešo būrį, kurios taikos metu net nematyti, bet prasidėjus karo veiksmams ji pradeda mūšį iš vidaus. Kovoti su priešais iš išorės daug lengviau, nes jie lengvai atpažįstami, bet su šia penktąja kolona – labai sunku, nes niekada nežinai, iš kur laukti atakos. Tas pats vyksta ir su užgniaužtais jausmais“.

Psichoterapijos seansų metu, aiškino S. Liutkus, ir dirbama su jausmais – tikrais ir ne. „Paprastai žmonės slepia savo jausmus, kuriuos laiko neigiamais: kaltę, gėdą, baimę, pyktį. Jie labai dažnai įsivaizduoja, kad yra padarę  didelių nusikaltimų, už kuriuos susilauks bausmės. Aišku, visi esame ar perlipę per kaimyno tvorą obuolių, ar dar kokią kvailystę iškrėtę, bet didžiąja dalimi tie nusikaltimai nėra jokie nusikaltimai, bet užslopinti jausmai. Mūsų kultūroje dažniausiai pyktis, neviltis, silpnumo pojūtis, liūdesys kažkodėl priskiriami prie negatyvių jausmų, kurių negalima išgyventi. Aš asmeniškai skeptiškai vertinu jausmų skirstymą į pozityvius ir negatyvius. Iš tikrųjų egzistuoja tikri ir netikri jausmai. Ir jeigu aš pykstu, o bandau rodyti, kad myliu ir džiaugiuosi, būtent tokiu atveju, manau, yra kažkas negerai su manimi pačiu. Nes visi jausmai turi teisę būti pripažinti, papildyti vienas kitą, būti priimti ir suprasti, o ne supeikti ir įkalinti. Pyktis nėra destruktyvus tol, kol neperauga į įniršį. Kol aš pykstu, tol aš galiu kalbėti, išsakyti: „Tu mane skaudini, man tai nepatinka“. O kai esu įtūžęs, jau atlieku veiksmus – trenkęs durimis iškeliauju į karalystę už jūrų marių, kur atrodo, kad visi gyvena ilgai, laimingai ir sočiai, – kalbėjo gydytojas. – Arba toks žmogus daužo indus, baldus, kartais pataikydamas ir į šalia esantįjį, o tuomet ir prasideda ikiteisminiai procesai. Gal ten, už grotų, ir užtikrinamas sotus gyvenimas, bet kokia kaina?“.

Padeda ne sanatorinės procedūros

O padėti tokioms problemiškoms asmenybėms, psichiatro teigimu, kitas negali. Visų pirma pats žmogus turi sąmoningai suvokti, jog jam reikalinga gydytojo pagalba. Tačiau net ir važiuodamas į Palangą, kur įsikūręs minimas institutas, kone kiekvienas tikisi kitokios pagalbos nei čia suranda. „Labai natūralus ir suprantamas žmogaus noras nieko nedaryti, nekeisti ir nesikeisti, o tik pagulėti purvo vonioje, panirti į sūkurinį baseiną, palįsti po Šarko dušu, o vanduo ir purvas kažkokiu stebuklingu būdu pagerins jo vaikus, tėvus, mylimuosius, darbdavius, savivaldybę, – šyptelėjo pašnekovas. – Tačiau nežinau nė vienos sanatorinės procedūros, kuri išspręstų tikras ir dažnai labai sudėtingas žmogų žalojančias problemas“.

Todėl pirmosios kelios ar net keliolika dienų Streso ligų skyriuje – gydytojas neslepia – būna ganėtinai sudėtingos, sunkios ir netikėtos tiek pacientams, tiek specialistams: „Mes nesislapstome už netikrų pažadų, vonių ir kitokių stebuklo laukų, bet pasitikime žmogumi, jo galimybėmis, palaipsniui matome išlaisvėjančius jausmus, mažėjančias baimes, kurių vietą užima tikrieji prisiminimai ir tikrų savo gyvenimo įvykių bei faktų išsiaiškinimas. Tai labai sunkus kelias, bet gana dažnai būna vaisingas ir sėkmingas. Jeigu žmogus ir terapinė komanda eina kartu ir bendradarbiauja, tuomet ir mes, psichoterapeutai, mokomės iš savo pacientų“.

Reikšmingiausia – gyvenimo pradžia

Kodėl vieni iš mūsų daugiau ar mažiau geba susitvarkyti su savo jausmais, gyvenimo sukrėtimais, o kiti palūžta? Psichoterapeutas ir vėl prabyla palyginimais: „Yra daug pogrindinių upelių, kodėl žmogus pasuka vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo scenarijaus keliu. O sunkiausia yra išverti, kai tavęs nemato, nepažįsta ir nepripažįsta, kai jautiesi vienaip ar kitaip nuvertintas, tuomet vienas iš kelių ir yra tapti Henytėmis Daktarais arba kai kuriais Seimo nariais. Ir šmėžuoti televizijoje, pradėti rašyti savo memuarus – dėmesys užtikrintas“. Egzistuojančios ir kitokios problemų priežastys. Tarkim, paauglystėje, kraštutinumų amžiuje, neišgyvenus opozicijos savo tėvams, mokytojams ir kitiems, pasak gydytojo, „labai protingiems žmonėms“. Tokiais atvejais žmogus dažnai pasilieka užsitęsusiame jaunesniajame mokykliniame amžiuje, asmenybiniame nebrandume ir tęsia gyvenimą itališkos šeimos stiliumi, kai keturiasdešimtmečiai sūnūs tebegyvena su savo motinomis.

Pasak psichoterapeuto, iš dalies asmenybių skirtingas reakcijas į gyvenimo sukrėtimus lemia ir genetiniai faktoriai, ir persirgtos ligos, iš dalies – socialinė aplinka. „Tačiau neginčytina, kad itin reikšmingi mūsų pirmieji penkeri-aštuoneri gyvenimo metai: ar buvome laukiami, priimtini, mylimi, pakankamai saugūs; ar mums leido būti pačiais savimi; ar tik turėjome atitikti tėvų ar kitų artimųjų lūkesčius bei juos pateisinti“, – kalbėjo S. Liutkus. Ir prasitarė, kad vienas dažniausių jo gydymo praktikoje pasitaikančių atvejų, kuris jį stebinantis ir net gąsdinantis, kai moterys pastoja norėdamos atsikratyti sveikatos problemų. „Ir tai joms pataria patys artimiausi žmonės, net ir gydytojai. Galima tik įsivaizduoti, kokį krūvį savo gyvenime neš gimęs kūdikis, kurio pagrindinė misija – išgydyti mamą. Dažniausiai gyvenime ta tikroji istorija pamirštama, nes ne kiekviena moteris ir išdrįsta tai garsiai įvardinti augančiam ar jau suaugusiam savo vaikui. Tačiau visuomet išlieka rizika, kad užslopintas nepasitenkinimas ir nusivylimas („pagimdžiau, bet neišgijau“), o su tuo susiję ir atitinkami vyraujantys jausmai traumuos tokį žmogų ilgą laiką, o gal ir visą gyvenimą, padarydami jį mažiau atsparų tiems gyvenimo įvykiams, kuriuos kiti palyginti lengvai išgyvena“.

Ligita Sinušienė

Vakarų Lietuvos medicina