Ko galima pasimokyti iš sergančių šizofrenija patirties?

Kokioje erdvėje gyvena ligonis? Ko galime pasimokyti iš jų patirties? Šizofrenija padeda suprasti žmogaus esmę, kadangi ligonis sugeba išgyventi ant prarajos krašto. Suprasti psichinį ligonį – tai savotiškas aukštasis pilotažas, kad galėtume tai padaryti, turime labai atsiverti, padidinti savo liguisto patyrimo detales, surasti tai, kas mums yra tolimiausio, archaiško, gaivališko.

Pradėkime nuo to, kaip šalia ligonio jaučiasi jo artimieji. Jie pasakytų, kad net jei ligonis paklusnus, jis pasyvus, abejingas ir egocentriškas. Jo neįmanoma niekuo įtikinti. O koks žiaurus ir keistas jis tampa prasidėjus priepuoliui, kai juo reikia rūpintis kaip kūdikiu! Gyventi su tokiu žmogumi – atsidavimas: „Mamai vis atrodo, kad vakarais kaimynai už durų prieš ją renka parašus. Keista, kad žmogui taip reikia vienos idėjos. Todėl ją vis reikia „pakelti“. Ji tarsi ne visai gyvas žmogus, į mane visai nereaguoja, kai ilgai su ja pabūnu, visai netenku jėgų.“ Kita vertus, ligonio aplinka dažnai alsuoja supainioto siaubo atmosfera, kaip šiurpesniuose Ingmaro Bergmano kūriniuose. Šizofrenikai buvo vaikai, kuriais naudojosi ir kurie abejoja savo teise egzistuoti: Jauną šizofreniką ligoninėje aplankė jo mama. Apsidžiaugęs susitikimu, jis impulsyviai ją apkabino. Ji staiga įsitempė, suakmenėjo, ir jis iš karto atitraukė rankas. „Ar tu manęs daugiau nemyli? – tuoj pat paklausė mama. Tai išgirdęs jaunas žmogus paraudo, o ji pastebėjo: „Brangusis, tu neturi taip greitai susidrovėti ir bijoti savo jausmų.“ Po tų žodžių pacientas daugiau nebegalėjo likti su motina, o kai ji išėjo, jis puolė sanitarą ir jį teko fiksuoti. Tyrimai parodė, kad atvirai nemylimi vaikai gali užaugti sveiki ir netapti nei psichotikais, nei neurotikais, pavojingiausia – melas.

Pajauskime paciento pasaulį patys. Ne priepuolio metu pacientas primena kitus pakrikusius žmones, kurie, ačiū Dievui, dar nesugriuvo. Jo savęs suvokimas labai paviršutiniškas arba iškreiptas, jis painiojasi, ko nori pats, o ko iš jo nori aplinkiniai. Labai netoli yra baimė ir pyktis. Norėdamas pademonstruoti, kaip toks žmogus jaučiasi, Jonsonas siūlo atlikti tokį eksperimentą: „Suspauskite kumščius, įsitempkite, atverkite burną ir duskite bijodami ir gindamiesi. O dabar įsivaizduokite, kad jums visą laiką teks gyventi tokioje būsenoje.“ Bėgdamas nuo negerų jausmų, žmogus turi smarkiai meluoti sau, kad galėtų teigiamai žiūrėti į save. Jei pasakytume jam, kad jis klysta, jį gali apimti nerimas ir įsiūtis, todėl šalia jo esame įsprausti į tam tikrą vaidmenį. Kai sunku, toks žmogus bėga į vienatvę, kuri dar labiau sustiprina jo baimes: „Kažkas su manimi ne taip, aš kitoks, negu visi.“ Pasitraukimas nuo pasaulio veda į pasaulio praradimą. Paciento sapnas: „Aš esu ant didelio besisukančio skritulio, kaip velnio rato, kuris sukasi vis greičiau ir greičiau, aš vos begaliu atsilaikyti, slystu, bet kurią akimirką galiu būti išmestas į tuštumą.“

Kaip susergama psichoze? Tuštumą bandoma užpildyti išgalvotais idealais, pacientą užvaldo idėja, kurios siekdamas jis visiškai išsenka. Tuomet jis pradeda abejoti tuo, kas savaime aišku. Dėl sumišimo gali imti tirpti vidinės ir išorinės realybės riba: „Po pagirių atsirado nerimas. Netyčia pamačiau, kad maža lėlytė, stovėjusi ant televizoriaus, pradėjo šokti. Ji mojavo rankomis, purtė galvą. Mačiau tai, bet suvokiau, kad to būti negali. Įjungiau šviesą, priėjau arčiau, įsitikinau, kad lėlė stovi kaip įprasta. Tada išgirdau, jog bute, virš manęs, tariamasi mane areštuoti.“ Įtampa ir neapibrėžtumas baigiasi nušvitimu. Pagal vieną žymiausių šizofrenijos tyrinėtojų R. Laingą, paciento „tikrasis aš“ pasiryžta pasireikšti, nebeatsižvelgdamas į tai, ko buvo bijomasi, kliedesiai tampa paciento egzistencine tiesa. Tai suteikia palengvėjimą. Kartais žiūrint į ligonius suima pavydas – baisia kaina nors trumpam jie pasiryžta įgyvendinti savo troškimus, ko mes niekada neleisime sau padaryti.

Kadangi nušvitimo jausmas stiprus, į realybę grįžti nelengva – juk tai, kas stipru, ir yra realu. Priepuolis tampa visa ko atskaitos tašku, po kurio pasukama įvairiais keliais. Baisiausia – užgęsimas: „Jaučiuosi kaip virta daržovė.“ Žmogus tarsi negyvas, ir jis toks tapo ne dėl vaistų, o dėl visiško psichologinio užsiblokavimo. Kitas, bene dažniausias kelias – įkyri idėja pasveikti. Pacientas nelaimingas, visą kaltę verčia jį parbloškusiai biologinei ligai. Liga kalta dėl blogo gyvenimo, blogas gyvenimas gilina ligą, išeities nėra. Kita variacija: gyvenimo prasmė – būti geru ligoniu. Ligoninėje pacientas ne vienišas, piktus arba atsakomybės reikalaujančius artimuosius pakeičia likimo broliai, tėvus – gydytojai. „Noriu į psichiatrinę ligoninę. Ligoninėj pabudus aš matyčiau žmones, turėčiau su kuo kalbėtis, gydytojai mane kas dieną stebėtų.“ Kaip saldu kristi į prarają, kai tave sugaus, kai besąlygiškai rūpinsis! Bet kad tavęs gailėtųsi, turi būti vis labiau nesveikas.

Yra ir sėkmingesnių sprendimų. Vienas iš jų – griežtas gyvenimo suvaržymas: „Dabar stengiuosi gyventi normaliai, be fokusų.“ Prasmė gaminti valgį, telefono skambutis kiekvieną sekmadienį. Tokį gyvinimo būdą galime įsivaizduoti kaip kambarį, kuriame nėra kilimo, knygų, bet viskas labai tvarkinga, labai švaru. Tai dvelkia liūdesiu dėl prarastų galimybių, bet turi kai ką bendro su dvasinių tradicijų ritualizavimu. Antras būdas – dvejopos realybės gyvenimas. Pacientas gali save laikyti dievu, bet tai netrukdo jam ateiti pas gydytoją recepto. Tai keistas gyvenimas, pvz: žmogus pripildo savo namus plastikiniais buteliais, manydamas, kad tokiu būdu jis įneša savo indėlį į pasaulio gelbėjimą, gerindamas ekologinę situaciją. Kas tik keista, o kas jau nesveika, suprasti nelengva. Kliedesiai ginami labai aršiai. „Pasaulis pasikeitė tokiu mastu, kad pasikeitė kai kurios žinios apie realybę, todėl jų korekcija gali sugriauti pačią būtį.“ (K. Jaspers). Biologiškai orientuoti psichiatrai nuo tokių prasmių linkę gydyti vaistais. Psichoterapijos atstovai mano, kad jei kliedesiai yra tarsi saugiame konteineryje, jie gali padėti. Pacientui sunku įprasminti kančias, ir jis sukuria pasaulį su naujomis pozityviomis reikšmėmis. Kiekvienas iš mūsų gyvena su iškreiptu realybės vaizdu ir neskuba jo keisti, tik ligos atveju tai labai toli nuo normos. Šie du gyvenimo stiliai yra tikra žmogaus galimybių odė, kaip neįprastai gyvenant galima jaustis gerai!

Kai kurie pacientai – tarsi per daug atvira sistema be odos, jų jautrumas įspūdžiams išlieka vaikiško lygio. Jie taip giliai bei autentiškai viską patiria, kad gąsdina kitus ir nesupranta, kaip žmonėms pasiseka taip gerai save apgaudinėti. Jie gyvena kitame pasaulyje ir nekovoja už būvį. Iš jų galima pasisemti nuoširdumo. Toks pacientas labai dėkingas, o mes šalia jo jaučiame globėjišką galią. Jis panašūs į kūdikį, kuris dar nemoka priešintis, bet pareikalauja iš tėvų labai daug. Labai svarbu elgtis nuoširdžiai, priimti jį kaip lygų ir tai aiškiai parodyti, nes jis tuo labiausiai abejoja. Tik tiek jam ir tegalime pasiūlyti – psichiatrai neturi laiko gilintis į subjektyvias patirtis, pacientas invalidumo pensija negali užsimokėti už psichoterapiją, kuri kažin ar padės. Gerai, kad jų vidinį pasaulį ištyrė turtingų šalių mokslininkai. Šizofrenijos atveju visiems būdingos problemos yra įgijusios klaikų padidintą mastą, ir mes nebeatpažįstame savęs.

Genovaitė Petronienė

psichologas. info