Karas su narkomanija nepralaimėtas, bet laimėtojų nėra

Įspūdingi skaičiai

 Ką rodo paskutinės Europos narkotikų ir narkomanijos tyrimo centro  (EMCDDA) ataskaitos?  Centras  paskelbė, kad kanapes bent kartą gyvenime vartojo maždaug 78 mln., arba 23,2 proc., suaugusių (15-64 metų) europiečių. Maždaug 22,5 mln. (6,7 proc.) jų šiais kvaišalais piktnaudžiavo pastaraisiais metais, maždaug 12 mln. (3,6 proc.) – praėjusį mėnesį. Asmenys, kurių pagrindinis vartojamas narkotikas yra kanapės, sudaro daugiau nei 30 proc. pradedančiųjų gydytis nuo priklausomybės Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose ir Lenkijoje, tačiau mažiau nei 10 proc. – Bulgarijoje, Estijoje, Graikijoje, Lietuvoje, Maltoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje.

 Oficialiai nuo narkotikų perdozavimo mirė maždaug 7,6 tūkst. asmenų, tačiau, pasak ataskaitos, tai tik ledkalnio viršūnė. EMCDDA pirmą kartą apskaičiavo, kad gali būti, jog kasmet daugiausia nuo perdozavimo ir dėl kitų priežasčių, susijusių su narkotikais, Europoje miršta maždaug 10-20 tūkst. probleminių opioidų vartotojų. Daugelis aukų yra vidutiniškai ketvirtą dešimtį įpusėję vyrai.

 Taigi tai yra rimta pasaulinė, Europos, mūsų tautos socialinė problema. Ką daryti? Kartoti kitų valstybių klaidas būtų nusikaltimas

Kas įvyko Portugalijoje ir Šveicarijoje?

Maždaug prieš 10 metų Portugalija buvo pirmoji Vakarų valstybė, kurioje narkotinės medžiagos visiškai dekriminalizuotos – 2000-ųjų spalio 1 d. panaikintos bet kokios sankcijos dėl narkotinių medžiagų – įskaitant heroiną bei kokainą – vartojimo bei laikymo. Tiesa, nebaudžiamai leista laikyti tik nedidelius kiekius narkotinių medžiagų asmeninėms reikmėms – prekyba narkotikais traktuojama kaip nusikaltimas. Narkotikus vartojantiems asmenims buvo leidžiama patiems nuspręsti, ar jiems reikalinga specialistų pagalba, atsisakantys medikų paslaugų gydytis neverčiami. Tais atvejais, kai žmogus akivaizdžiai priklausomas nuo narkotinių medžiagų, jam leidžiama taikyti administracines sankcijas, tačiau realiai to buvo  imtasi retai. Eksperimentas tęsiasi iki šiol. O daugiau nei per 10 metų nuo narkotikų vartojimo eksperimento pradžios kvaišalų vartojimas šalyje daugeliu atvejų sumažėjo, taip pat ir tarp paties rizikingiausio amžiaus – 15-19 metų – asmenų.

Statistiniai duomenys liudija, jog Portugalijoje, kur situacija dėl narkotikų vartojimo kažkada buvo viena iš prasčiausių žemyne, marihuanos ir kokaino šiandien suvartojama mažiau nei bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Be to, per pastarąjį dešimtmetį šalyje sumažėjo asmenų, kuriems nustatomas ŽIV bei hepatitai, rečiau pasitaiko su narkotinių medžiagų vartojimu susijusių mirties atvejų. Be to, įrodyta, jog nuo narkotikų priklausomi asmenys labiau linkę gydytis tuomet, kai yra vertinami kaip sveikatos sutrikimų turintys asmenys, o ne nusikaltėliai, ir sprendimą gydytis priima patys, galiausiai pinigai, kurie anksčiau būdavo panaudojami vartotojams „medžioti“, drausminti bei kalinti, gali būti panaudojami gerokai tikslingiau – investuojant juos į gydymo programas bei švietimo kampanijas.

  Panašus atvejis kitoje Europos šalyje. Šveicarijos piliečiai referendumu pritarė tam, kad pagal gydytojų receptą ilgamečiai narkotikų vartotojai legaliai galėtų gauti heroino. Tam pritarė 68 proc. šveicarų. Referendume Šveicarijos piliečiai taip pat nusprendė ir tai, kaip narkotikai pasieks pacientus. Pagal balsuotojų patvirtintą schemą, priklausomi asmenys dukart per dieną turės apsilankyti klinikoje, kur prižiūrint medikams gaus kvaišalų dozę. Tokia schema prieš 14 metų pradėjo veikti Ciūriche. Tiesa, Šveicarijoje 63 proc. balsavusiųjų pastarajame referendume nepritarė kanapių legalizavimui.

 Tai teigiami pavyzdžiai. Bet yra ir daug neigimų. Dar prieš pusmetį buvo paskelbtas dar skandalingesnis pareiškimas, kurį aprašiau straipsnyje „Ar pralaimėtas karas su narkomanija?“.

  Reikia koreguoti strategiją

Karas su narkotikų vartojimu nėra pralaimėtas. Jis turi daug etapų ir yra ilgalaikis. Visų pirma, Europos situacija gerokai skiriasi nuo amerikietiškosios. Ten vyksta tiesioginis, fizinis karas. Miestų gatvėse žūsta žmonės, dažnai tai valstybės pareigūnai: policininkai, teisėjai, prokurorai ar nepriklausomi žurnalistai. JAV finansuoja ne vienos valstybės (turiu galvoje visų pirma Meksiką ir Kolumbiją) antinarkotines programas, įskaitant armijos aprūpinimą. Ten vyksta karas. Todėl iš ten ir pasigirsta pagalbos šauksmų, kvietimo keisti strategiją,  pagrindinę kryptį.

  Europa irgi nėra vienalytė – šiaurės kraštai skiriasi nuo pietų tiek pagal pajamų lygį, tiek pagal kovos strategijas. Dabar jos pradeda panašėti, o prieš dešimt metų gerokai skyrėsi. Perskaičius paskutinį EMCDDA metinį pranešimą (Annual report 2011) galima suvokti, kurlink eina Europos šalių būsimieji narkotikų vartotojai. Vyrauja nauji, sintetiniai dariniai, kurie pradedami pardavinėti legaliai, dažniausiai internetu. Tačiau tai visai nereiškia, kad nyksta senieji narkotikai – jie išlieka gana stabiliame lygyje. Vadinasi, reikia papildyti esamas europietiškas, o kartu ir lietuviškas strategijas papildomomis kryptimis, kurios leistų neutralizuoti nurodytą tendenciją.

 Karas su narkomanija tęsiasi. Jis nepralaimėtas. Tačiau reikia suvokti, kad laimėtojų jame irgi nėra. Yra tik mažėjantys nuostoliai. Vienoje ar kitoje pusėje. Kas turi daugiau „smegenų“ bei visuomenės palaikymo – tas ir laimi, tiesa, laikinai.

Dr. Vytautas Valevičius

vlmedicina.lt