Kur slypi pašarų ir trąšų resursai

Populiariausi – griežiniai

Itin didelis kiekis augalinės kilmės atliekų susidaro cukraus gamyboje – net 50–55 proc. nuo perdirbamo cukrinių runkelių kiekio. Gamybos procese kaip atliekos susidaro cukrinių runkelių plovimo ir valymo purvas su augalų liekanomis, šaknelės, išspaudos, kalkių purvas su augalų liekanomis, melasa.

Cukrinių runkelių plovimo ir valymo purvas su augalų liekanomis yra gana drėgnos, mažai organinių ir maisto medžiagų turinčios atliekos. Šios atliekos paprastai atiduodamos vietos ūkininkams arba saugomos įmonių teritorijoje, o vėliau panaudojamos žemių rekultivacijai ar jų gerinimui. Runkelių išspaudos lieka išsaldinus runkelių griežinius iki 25–48 proc. sausosios masės. Dalis presuotų griežinių paprastai iškart realizuojama gyvulių pašarui, o kita dalis – džiovinama, granuliuojama ir tik tada parduodama pašarui. Ekspertiniais vertinimais, minėtų griežinių kasmet susidaro apie 240 tūkst. t.

Melasa – šalutinis cukraus gamybos produktas, tirštos rudos sultys, likusios atskyrus baltąjį cukrų. Šio produkto susidaro 3,5–4 proc. nuo bendros runkelių masės. Šis cukraus pramonės šalutinis produktas gali būti panaudojamas pašarų priedų, alkoholio, mielių ir net skystųjų trąšų gamyboje. Gamybos proceso metu susidaro ir dar viena atlieka – kalkių purvas, dar kitaip vadinamas defekatu. Po gamybos jau apysausis defekatas turi daugiau kaip 60 proc. sausųjų medžiagų. Jis naudojamas laukams kalkinti ir tręšti, nes turi daug kalcio ir gana nemažai kitų maisto medžiagų: 0,6–1,3 proc. azoto, 0,45–2,2 proc. fosforo (P2O5) ir 1,1–1,4 proc. kalio (K2O). Tačiau gulėdamas krūvose jis greitai pereina į vienalytę masę, todėl sunku susmulkinti ir tolygiai išbarstyti. Lietuvoje per metus, perdirbant cukrinius runkelius, susidaro apie 10–15 tūkst. t kalkių purvo.

Geriausia kompostuoti

Vaisių ir daržovių atliekos susidaro perdirbimo ir sandėliavimo metu. Tai sugedusios daržovės, uogos, vaisiai, lukštai, lupenos, kevalai, sėklos ir kt. Prie šių atliekų priskiriamos ir grybų auginimo atliekos (micelis) ir panaudoti auginimo substratai. Šio sektoriaus atliekos susidaro trijuose ūkinės veiklos srityse: pas augintojus, vaisių, uogų, daržovių perdirbėjus ir pardavimo bei sandėliavimo vietose, dažniausiai tai būna didmenininkai ir mažmenininkai.

Perdirbimo metu atliekos susidaro gaminant vaisių ir uogų sultis, uogienes, džemus, tyres, pastas, užšaldant daržoves ir kt. Kai perdirbama, atliekų būna nedaug, nes perdirbėjai superka arba atsiveža vaisius, uogas, daržoves reikiamų standartų, dydžių, kokybės. Be to, didžioji dalis žaliavos perdirbti pateikiama jau nuvalyta ir nereikalauja papildomo apdorojimo, kurio metu susidaro didesni atliekų kiekiai. Didžiausias kiekis šių atliekų susidaro vaisių, uogų ir daržovių pardavimo bei sandėliavimo vietose.

Čia patenka ne tik Lietuvoje surinktas ir parduoti paruoštas derlius, bet ir iš kitų šalių atvežamos prekės, pvz.: bananai, apelsinai, citrinos, obuoliai, įvairios daržovės ir t. t.
Paprastai dauguma šių atliekų kompostuojama. Vaisių ir daržovių atliekos turi mažai sausųjų medžiagų – 8–20 proc., daug vandens, todėl jų tręšiamoji vertė nėra didelė. Šios atliekos gerai kompostuojasi su atliekomis, turinčiomis didelį kiekį sausųjų medžiagų, pavyzdžiui, šiaudais, durpėmis, medžio drožlėmis ir pjuvenomis. Valant bulves ir šakniavaisines daržoves susidaro daug žemių, kurių masė kartu su augalinėmis liekanomis pagal tręšiamąją vertę nėra didelė, ji dažniausiai išvežama į laukus.

Rapsų užteks ne tik pašarui

Gana dideli kiekiai rapsų sėklų perdirbami į biodyzeliną, dalis panaudojama rapsų aliejaus gamyboje. Paprastai vienai tonai aliejaus pagaminti reikia kiek daugiau nei 3 tonų sėklų. Atliekos sudaro apie 2 tonas. Tai rapsų išspaudos, kai taikomas mechaninis aliejaus spaudimas arba rupiniai, kai naudojamas aliejaus ekstrahavimas organiniais tirpikliais. Šios atliekos yra vertingas baltymų šaltinis ir seniai naudojamos pašarų gamyboje. Tačiau optimalus rapsų išspaudų ar rupinių kiekis gyvūnų racionuose turi sudaryti tik 10–15 proc. Todėl, atsižvelgiant į biodyzelino gamybos plėtros prognozę ir numatomus gauti rapsų rupinių ir išspaudų kiekius, galima numatyti, kad tik maža dalis jų bus sunaudota pašarams. Šiuo atveju tenka ieškoti kitų sprendimų.

Vienas jų – rapsų išspaudas naudoti kaip kurą. Jos savo šilumingumu atitinka kitų kurui naudojamų medžiagų kaloringumą ir apytikriai prilygsta antracito ar medžio anglies šilumingumui. Išspaudų savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra yra aukšta (700 0C), o pelenų kiekis yra gana mažas, tačiau jų panaudojimo plėtrą stabdo didelis azoto ir sieros junginių kiekis, kuris ribojamas biokuro sektoriuje. Tačiau užsienyje pastaraisiais metais šioje srityje yra nemažų pasiekimų, matyt, jų neilgai laukti reikės ir pas mus. Tačiau šiuo metu pats paprasčiausias šių atliekų panaudojimas yra kompostų gamyba.

Dr. Gediminas Staugaitis, Dr. Romas Mažeika