Kariauja tėvai, o nukenčia vaikai

Problema, apie kurią nekalbama

Balandžio 25 d. pasaulyje minima Tėvų atstūmimo sindromo pripažinimo diena. Daugelyje valstybių organizuojami įvairūs renginiai, siekiant atkreipti visuomenės, politikų ir specialistų dėmesį į šią vaikų psichologinio žalojimo rūšį. O Lietuvoje tą dieną nieko nevyksta. Daugeliui lietuvių šis terminas apskritai negirdėtas. Tinklalapio atstumimosindromas.info įkūrėja Birutė van der Weg-Bražiūnienė mano, kad žinant skyrybų Lietuvoje mastą ir vaikų, kurių tėvai išsiskyrę, skaičių, ilgiau delsti negalima.

Šių metų gegužę pirmą kartą Lietuvoje tėvų atstūmimo sindromo problematika bus nagrinėjama Lietuvos psichologų kongrese. Iki šiol apie tai šalies psichologai, deja, nebuvo pasirengę diskutuoti. Tiesa, 2011 m. gruodį „Asociacija prieš tėvų atstūmimą“ Vilniuje surengė konferenciją „Tėvų atstūmimo sindromas ir teisiniai jo aspektai Lietuvoje“. Žinoma, paaiškėjo tik tai, kad ši problema mūsų šalyje išties dar sunkiai atpažįstama.

Įvardydami galimas vaikų ir paauglių psichologinio žalojimo formas, psichologai dažnai mini tėvų skyrybas, kurių metu tėvų santykiuose vyraujančios neigiamos emocijos neišvengiamai veikia ir vaikų savijautą. Tačiau labai menkai kalbama apie tėvų atstūmimo sindromą.

Vaikui reikalingi abu tėvai

Sindromo atsiradimą lemia vaiką auginančios motinos arba tėvo elgesys, kuris dažnai būna paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. O psichologai teigia, kad harmoningam ir visaverčiam vaiko vystymuisi nepakanka vieno iš tėvų. Tam būtinas tiesioginis ir nuolatinis bendravimas su abiem tėvais. Ne mažiau svarbūs ir vaiko santykiai su kitais artimais giminaičiais iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos pusės.

Pagal daugelio valstybių statistiką, apie 90 proc. dėl tėvų atstūmimo sindromo yra kaltos vaikų motinos ir tik apie 10 proc. – tėvai. Pastaruoju metu pastebima, kad vaikų „programuotojais“ gali tapti ir seneliai ar globėjai. Interneto svetainę apie šia problemą įkūrusi ir pati su ja asmeniškai susidūrusi B. van der Weg-Bražiūnienė mano, kad informacijos apie tėvų atstūmimo sindromą trūksta ne vien eiliniams žmonėms, bet ir specialistams bei pareigūnams, kurių pareiga – rūpintis vaikų teisių užtikrinimu, jų sveikata ir gerove.

Poveikis – didžiulis

Vaikai, kuriems būdingas tėvų atstūmimo sindromas, realybę suvokia neadekvačiai. Tokie vaikai yra programuojami vertinti reiškinius ir įvykius kitaip, nei jiems patiems tai atrodo. Tai jiems sukelia sumišimą, netikrumo jausmą, nepasitikėjimą savimi, įtarumą. Sutrinka vaiko mokymasis, tobulėjimas, socialinis vystymasis, jie turi mažai draugų. Sutrikęs realybės suvokimas ir dėl to atsirandantys psichologiniai sunkumai yra vienas iš psichozės požymių. Labai dažnai šalia tėvų atstūmimo sindromo atsiranda paranojos ir kliedesiai, kurie vaikus gali lydėti visą gyvenimą. Kartais vaikai nuteikiami taip neigiamai, kad jų elgesys tampa psichopatiškas, jie dažnai serga depresija. Pastarųjų ilgalaikių tyrimų duomenimis, sunkiausiais tėvų atstūmimo sindromo atvejais vaikams yra diagnozuojami analogiški psichologiniai ar asmenybės sutrikimai. Kitų šalių ekspertų praktika parodė ir tai, kad vaiką „programuojanti“ motina ar tėvas dažnai patys turi daugiau ir sunkesnių asmenybės sutrikimų.

Situacija nėra normali

Iki šiol tuo klausimu Lietuvoje nėra atlikti jokie tyrimai. Daugiau nei 70 proc. vaikų tėvai Lietuvoje yra išsiskyrę. Dažniausiai vaikai lieka gyventi su motina. Pagal užsienio valstybių mokslinių tyrimų statistiką, per pirmus metus po skyrybų nuo 10 iki 54 proc. tokių vaikų praranda ryšį su tėvu. 30 proc. jų išsivysto rimti psichologiniai ir emociniai pakitimai, persekiojantys juos visą likusį gyvenimą. Tie vaikai turi normalius, mylinčius tėvus, tačiau auga kaip pusiau našlaičiai. „Vaikų dalybų atveju teismai turėtų ne nustatyti bendravimo tvarką, bet nagrinėti klausimą, kaip užtikrinti maksimalų bendravimą tarp vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo“, – teigė Birutė van der Weg-Bražiūnienė.

Specialistai išskiria 8 pagrindinius vaikams būdingus tėvu atstūmimo sindromo požymius:

1. Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui / motinai.

2. Nerimti, net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti.

3. Kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų – absoliučiai geras, kitas – absoliučiai blogas).

4. Įteigta „paties vaiko nuomonė“.

5. Refleksiškas programuotojo (pas kurį gyvena vaikas) gynimas ir palaikymas.

6. Kaltės jausmo nebuvimas.

7. Nesuprantamų sąvokų / žodžių kartojimas.

8. Priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai, giminei ir draugams.