Apsiveršiavusioms karvėms – geriausi ir skaniausi pašarai

Kritiškiausias laikotarpis

Karvės laktacija skirstoma į tris maždaug po 100 dienų trunkančius periodus.  Per pirmą laktacijos periodą joms sudaromi daug energijos ir maisto medžiagų turintys racionai, nes tuo metu vyksta labai intensyvi pieno sintezė, tačiau tada karvių apetitas būna  prastas. Šiuo laikotarpiu karvės nesuėda tiek pašaro sausųjų medžiagų, kiek joms reikia energijos pienui sintetinti. Būtent todėl trūkstamą jų dalį pasiima iš organizme sukauptų atsargų.

 Net ir labai didelės energinės vertės racionai nevisiškai tenkina labai pieningų karvių poreikius. Tokiuose racionuose esantys riebalai „suriša“ kalcį ir magnį, kenkia didžiojo prieskrandžio mikroflorai. Pirmais laktacijos mėnesiais karvės kasdien gali netekti 0,5–0,7 kg kūno svorio, o jei racionas nesubalansuotas – dar daugiau. Sutrikus medžiagų apykaitai, gyvuliai suserga ketozėmis. Pastebėta, kad kritiškiausias laikotarpis – pirmos dienos po apsiveršiavimo.

Pieningumą didina šakniavaisiai

Tešmens patinimui atslūgus, karves reikia pradėti šerti itin geros kokybės, didelės energinės ir maistinės vertės pašarais, baltymingais koncentratais, geros kokybės šienainiu ir silosu, paruoštu iš jaunų ankštinių ir varpinių žolių, pieninės vaškinės brandos kukurūzų. Pieningumui didinti labiausiai tinka šakniavaisiai, tačiau pastaruoju metu jie naudojami retokai. Jei raciono pagrindą sudaro kokybiškas kukurūzų silosas, reikia duoti tik tuos koncentruotus pašarus arba baltyminius priedus, kuriuose nėra kukurūzų miltų (baltyminis priedas gali būti sojų rupiniai, žirniai ir t. t.).

Siekiant kuo didesnio produktyvumo, karvėms reikia skirti maždaug 10 proc. daugiau pašarų negu priklauso pagal mitybos normas. Pašarų kiekis didinamas tol, kol didėja primilžis.

Geresnių rezultatų pasiekiama ir šeriant pašarų mišiniais (TMR). Naudojant pašarų maišytuvus-dalytuvus, išvengiama per didelio koncentruotų pašarų kiekio atidavimo per vieną kartą. Taip šeriant gyvulius, jie mažiau serga acidozėmis, gerėja bendras bandos sveikatingumas. Pirmus tris mėnesius jaunų augančių pirmos ir antros laktacijų karvių produktyvumui didinti, be pašarų priedų, papildomai augimui skatinti skirtų duodama pašarų.

Šviežiapienių labai produktyvių karvių raciono kilograme pašaro sausųjų medžiagų turi būti 11,5 MJ apykaitos energijos, arba 7,2–7,3 MJ neto energijos. Jei racione yra papildomai riebalų, energijos koncentracija didinama iki 12 MJ apykaitos energijos, arba 7,5 MJ neto energijos. Esant tokiai energijos koncentracijai, galima sumažinti jos trūkumą karvės organizme, kuris susidaro pirmais mėnesiais po apsiveršiavimo.

Labai produktyvių karvių racione turi būti 16–18 proc. baltymų, 15–17 proc. ląstelienos, tinkamas vitaminų, makro- ir mikroelementų kiekis bei jų tarpusavio santykis. Didesnis nei 18 proc. baltymų kiekis raciono sausosiose medžiagose nepageidautinas, nes padidina raciono savikainą ir gali neigiamai paveikti karvių reprodukciją. Net 60–65 proc. visų baltymų turi sudaryti didžiajame prieskrandyje skaidomi baltymai, kurių beveik pusė turi būti tirpieji. Jie aprūpina didžiojo prieskrandžio mikroorganizmus azotu. Likusi raciono baltymų dalis – tai prieskrandyje neskaidomi baltymai. Jų balansą racione parodo pieno sudėties tyrimai. Jei urėjos kiekis piene viršija 30 mg%, vadinasi skaidomų ir neskaidomų prieskrandyje baltymų santykis blogas. Racionas yra subalansuotas baltymų ir energijos atžvilgiu, jei pieno baltymingumas yra 3,2–3,6 proc., o urėjos kiekis piene – 15–30 mg%. Trūkstant baltymų, jiems papildyti naudojami baltyminiai priedai, dažniausiai – šalutiniai aliejinių augalų perdirbimo produktai: sojos, saulėgrąžų, rapsų, linų sėmenų rupiniai ar išspaudos.

Mineralinės medžiagos mitybai labai svarbios, nes yra piene, dalyvauja visuose organizme vykstančiuose apykaitos procesuose. Karvių racionuose kai kurių maisto medžiagų ir mineralinių elementų tarpusavio santykis turėtų būti toks: cukraus ir žaliųjų baltymų – 0,5:1, kalcio ir fosforo – 2:1, kalio ir natrio – 5:1. Makroelementų koncentracija 1 kg raciono sausųjų medžiagų turėtų būti tokia: Ca – 5,8–6,5 g, P – 3,6–4,2 g, Mg – 1,5–1,7 g, Na – 1,5–1,6 g, K – 10 g, Cl – 3,5–3,8 g.

Kad būtų užtikrintas didelis produktyvumas, medžiagų apykaitos procesai, sveikatingumas ir reprodukcinės funkcijos, reikia tinkamo kiekio biologiškai aktyvių medžiagų, t. y. vitaminų: A –180 000–200 000 TV, D3 – 40 000–50 000 TV, E – 700–1 000 mg. B grupės vitaminai pasigamina didžiajame prieskrandyje, tačiau produktyvioms karvėms labai dažnai jų trūksta, todėl jais būtina papildyti racioną.

Optimalios normos

Didinant pašarų kiekį, reikia stebėti ėdamumą ir gyvulių sveikatą. Jei karvės pašarų davinio nesuėda, jų duoti daugiau nenaudinga. Tokiais atvejais reikia atkreipti dėmesį į pašarų kokybę ir jų santykį racione, drėgnumą. Šviežiapienėms karvėms reikia duoti pačius geriausius ir noriai ėdamus pašarus optimaliu santykiu. Racione neturėtų būti daugiau kaip 25–30 kg siloso, 25 kg cukrinių runkelių gręžinių. Šieno ir šienainio galima duoti tiek, kiek karvės suėda. Optimali šieno norma per parą – 6–7 kg, šienainio – 10–15 kg.

Koncentruotų pašarų dalis labai priklauso nuo žolinių pašarų kokybės. Jei pašarai prasti, iš peraugusios žolės – koncentratų kiekis didinamas. Pirmais laktacijos mėnesiais karves reikia šerti koncentruotais pašarais. Juos būtina atiduoti per kelis kartus arba sumaišyti su kitais pašarais šeriant drėgnais pašarų mišiniais. Koncentruoti pašarai turėtų sudaryti apie 50 proc. raciono sausųjų medžiagų priklausomai nuo to, kiek karvės pajėgia suėsti kitų pašarų.

Svarbi pašaro drėgmė

Optimalus pašarų davinio drėgnumas yra 45–50 procentų. Drėgnesnių ar sausesnių pašarų pasisavinama mažiau. Drėgnesnis pašaras ilgiau fermentuojasi, padidėja didžiojo prieskrandžio rūgštingumas. Jei pašaras drėgnesnis kaip 50 proc., kiekvienas papildomas drėgnumo procentas sumažina jo pasisavinimą 0,02 proc. karvės kūno svorio. Pavyzdžiui, jei karvė sveria 500 kg, o pašaro drėgnumas – 60 proc., karvė suės 1 kg pašaro mažiau, skaičiuojant sausosiomis medžiagomis (10×0,02×500 kg). Todėl per dieną primelšime apie 2 kg pieno mažiau.

Dažniausiai drėgnumą tikriname taip: paimame pašarų mišinio, suspaudžiame ir žiūrime, ar nebėga skystis. Po kelių sekundžių atleidžiame ir stebime: mišinys išsiskleis ar taip ir liks sulipęs. Jei gniūžtė palengva išsileidžia, o numetus ant rankų lieka prilipusios viena kita dalelė – mišinys tinkamo drėgnumo. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip karvės ėda pašarų mišinį – ar visą, ar knaisioja ir ieško skanesnių kąsnelių, koncentratų. Jei karvės knaisioja – pašarai blogai išmaišyti arba per sausi, gali būti, kad ir jų kokybė prasta.

Karvių sveikatingumą tikriname apsilankę tvarte praėjus dviem valandoms po šėrimo. Stebima karvių būsena: ar karvės guli ir atrajoja, kiek yra negulinčių. Jei iš dešimties guli ir atrajoja 6–8 karvės – gyvuliai sveiki. Jei mažiau, kažkas negerai ir reikia ieškoti priežasties.

Ivanas Rotkinas
 LŽŪKT Kupiškio r. biuro gyvulininkystės konsultantas

agroakademija.lt