Užduotis – pratęsti braškių derėjimą

Profesionalus konsultuoja mokslininkai

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, kuris yra Gamtos mokslų instituto fi lialas, braškių bandymai, vadovaujant dr. Nobertui Useliui, atliekami daugelį metų. Ištirta gerokai per septynias dešimtis veislių: tinkamumas mūsų agroklimatinėms sąlygoms, atsparumas ligoms ir kenkėjams, derlingumas, uogų kokybė, transportavimo savybės.

Didėjant kokybiškų desertinių uogų poreikiui ne sezono metu, ieškoma būdų, kaip pratęsti šviežių desertinių uogų tiekimą į rinką – kuo labiau paankstinti ir suvėlinti braškių derėjimą lauko sąlygomis.

Tikslas pasiekiamas ne tik pasitelkiant skirtingo ankstyvumo veisles, bet ir pritaikant šiuolaikiškas intensyvias auginimo technologijas. Moksliniai tyrimai padeda atsirinkti optimalius ekonomiškus variantus.

Sumaniai tvarkantis braškių derlių galima imti nuo birželio vidurio iki pat rudens. Uogos prisirpsta jau gegužę, jeigu daigai paruošiami iš rudens ir išlaikomi šaldytuve, o kovo mėnesį pasodinami į šiltnamį. Nesezoniniam vėlyvajam derliui daigai taip pat specialiai paruošiami (bent mėnesį šaldomi 2 laipsnių C šaltyje), tada sodinami į šiltnamį.

Atsisakyta daugiamečių braškynų

Vakarų Europoje profesionalūs augintojai jau seniai perėjo prie vienmečių braškynų. Lietuvos klimato sąlygomis jie kol kas ekonomiškai neapsimoka, mokslininkai rekomenduoja dvimečius braškynus. Vėliau smulkėja uogos ir mažėja derlius, daugėja rūpesčių ir išlaidų.

Ilgai auginant braškes toje pačioje vietoje, dirvoje kaupiasi ligų sukėlėjai. Tai patvirtinta Babtuose atliktais tyrimais. Todėl neverta laikyti daugiamečio braškyno ir nepatartina sodinti naujus daigus buvusio braškyno vietoje.

Nuo seno įprasta braškių daigus sodinti rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje. Kokybiško gausaus derliaus sulaukiama pirmais metais po pasodinimo. O daigus pasodinus pavasarį, uogas galima skinti jau tais pačiais metais antroje balandžio pusėje.

Institute išmėgintos įvairios auginimo technologijos ir sodinimo schemos. Prieita prie išvados, kad gausiausiai pirmaisiais metais po pasodinimo dera braškės, pasodintos trieilėse žemose lysvėse (1,0 + 0,35 + 0,35 × 0,2 m), kurios mulčiuojamos balta daržo plėvele ir drėkinamos lašeliniu būdu.

Neturint galimybės įsirengti laistymo sistemą, braškes galima sodinti tradiciškai – eilėmis (0,8 × 0,2 m).

Po daržo plėvele braškės noksta net 9–12 dienų anksčiau.

Vėlyvajam derliui

Sodininkystės ir daržininkystės institutas įvairiu laiku versliniuose braškynuose siūlė auginti šias braškių veisles: ankstyvąsias – ‘Honeoye’, ‘Kama‘; vidutinio ankstyvumo – ‘Venta’, ‘Dukat’, ‘Elkat’, ‘Induka’, ‘Rubinovyj Kulon’, ‘Kent‘; vidutinio vėlyvumo – ‘Redgauntlet’, ‘Polka’, ‘Tenira’, ‘Dangė’, ‚Jaunė‘, ‚Korona‘; vėlyvąsias – ‘Senga Sengana’, ‘Nida’, ‘Holiday’, ‘Pegasus’, labai vėlyvas – ‘Pandora’. Vienu pastarųjų bandymų buvo palygintos vėlyvosios veislės ‘Segal’, ‘Vikat’, ‘Alfa’ ir ‘Pandora’. Braškės buvo auginamos balta plėvele mulčiuotose žemose trieilėse lysvėse, panaudojant drėkinimo ir tręšimo sistemą. Kaip paaiškėjo, derlingiausios yra ‘Vikat’ veislės braškės (54 t ha-1). Jų ir uogos didžiausios. Labai derlingos yra ir ‘Segal’, ‘Alfa’, ‘Pandora’ (22,6–24,4 t ha-1). Pastaroji veislė iš kitų išsiskyrė ypač patrauk lia išvaizda ir skoniu. ‘Pandoros’ veislės braškėms, kaip pabrėžia mokslininkai, būtina veislė dulkininkė, kuri žydi taip pat vėlai. Tam tinkamiausia ‘Pegasus’ veislė, nors tinka ir ‘Vikat’, ‘Alfa’. Gardžias ir gražias uogas mezganti vėlyva braškių veislė, deja, turi ir trūkumų – augalai

Janina Augulytė